Tiek skirtingų laikotarpių, o žmogus tik vienas ir jam jau 95-eri. Tai mano močiutė. Tiek ilgo ir sunkaus gyvenimo metų jai sukako prieš kelias dienas. Atrodo, per baliuškas ilgiausių metų linkėjimas išsipildė.
Gimė ji dar pirmo mūsų prezidento Antano Smetonos laikais giliam Dzūkijos kaime Alytaus rajone, prie Merkinės. Dhirašanta gosvamis pasakojo kaip jis gyvendamas Utenoj nupėdino vietinėn bibliotekon pasiieškot informacijos kaip lietuvių gyventa prieš kokį šimtą metų. Tai surado jis, kad tie lietuviai mažai ką turėję, tik gyvulius, laukus ir vieną kitą. Žmonės dirbo ir kukliai gyveno, žinojo savo padėtį.
Tai dabar tan močiutės kaiman jau nedaug žmonių. Važiuodavom sovietmečio pabaigon ir vėliau kaiman dirbt, tai rodydavo kur to namo būta, iš kurio močiutė su tėvu išėjo miestan. Tai nė pėdsako to namo, tik užartas kalnelis, užsodintas kultūra.
Bet kad ir išėjo jie to kaimo, kaimas liko viduj. Kaip sakoma, žmogų gali išvaryti iš kaimo, bet kaimo iš žmogaus – ne. Per daug paprasti žmonės buvo. Dirbo ji čia darželį virėja, dar gal ką. Iš tikro kaip apie šeimos narį, tai žinau labai nedaug apie ją. Viena giminaitė pasakė, kad ji susilaukė nesantuokinio sūnaus, tai buvo iš namų išvaryta. O jaunikis atseit Maskvon dingęs. Matyt, žmonės griežtai laikės moralės ir tokių dalykų nedovanodavo. Sūnus jos, mano tėvas dvejus metus sausumos armijon tarnavo Tuloj, prie Maskvos. Dar net yra išlikęs laiškas ir jo nuotrauka siųsta mamai. Sunkus, reik manyt, momentas dviem metam išleist viengimį sūnų pas rusus. Taip buvo.
Aišku, per tiek metų daug visko būta, bet vienas dalykas buvo kasdienis – tai malda. Tai siūdavo ką ar megzdavo, šiaip sėdėdavo ir vis šnibždėdavos tyliai. Rankos tarsi suaugusios, visada sudėtos. Jėzaus ir Jo motinos paveikslai ant sienos, kažkas dar ant stalo, bufete ar kur už veidrodžio pakišta. Kur ir kiek dabar kieno namuose tai pamatysim. O ir švara buvo. Tėvas sakydavo: „Nu, jau šventės, tai boba dvi savaites su dantų šepetuku vaikščios“. O ir vaikščiojo. Nusvilkdavo patalynę, be jos miegodavo ir tik prieš pat šventes užvilkdavus naują. Pakeisdavo užuolaidas, staltieses. Eina bažnyčion, tai jau valo paltą, batus, o parėjus vėl tą patį. Bet tėvas to neperėmė iš jos nors šiaip jie labai panašūs buvo. Juk obuolys nuo obels netoli rieda. Lankydavo ji Pivašiūnų (Alytaus raj.) atlaidus, vedė užrašus. Uždaroka buvo. Neįdomu buvo jai nei radijas, televizija ar spauda. Ir su žmonėm mažai bendrauta. Labai taupi. Antras vyras jau seniai pasimiręs, ilgi našlystės metai.
O kas šiandien? Ji nekalba, nevaikšto, nesupranta. Paguldė senatvė pieš pora metų lovon. Bekraštės miego valandos. Valgo miegodama ir miega valgydama. Dar žegnojos dažnai, bet dabar tik kartais ranką prie kaktos prideda ir viskas. Taip tyliai ir ramiai ji išeidinėja. Prieš kelias dienas kalbėjau su draugu bitininku. Jis dabar ir su žolelėm nori užsiimt, renka informaciją. Rado internete vieną rusę žolininkę, kuriai jau amžiną atilsį, bet ji netrumpai pagyveno, o pirmąkart ligoninę aplankė būdama 80 metų. Tai va kaip žmonės gyveno.
Šrila Prabhupada sakė, kad greit žmonės Indijoj gyvens maždaug iki 30 metų ir mirs. O mirs, nes neteisingai gyvena, todėl serga. Su liga paprastai ilgai nepagyvensi. Liga yra viena iš keturių kančių su gimimu, senatve ir mirtim. Šiandien žmonės nei labai sveiki, nei labai ilgai gyvena.
Bet ilgas gyvenimas dar nėra laimė ar sėkmė. Kaip ir pinigai, jei atsidūrei negyvenamoj saloj. Kam man temptis hamaką per dykumą, jei neturėsiu jo kur pasikabint. Net ir geri, rodos, dalykai gali tapt našta, kliūtim, jei nežinom kur, kada, kaip ir dėl ko tai panaudot. Už tuos pačius pinigus gali prisipirkt nelabai reikalingų dalykų, bet galima nupirkt maisto produktų šventyklai ar tiesiog paaukot pačiais pinigais. Gal kartais pasiskundžiam, kad kažko neturim ar turim per mažai, bet kam mes tai panaudojam? Ilgas gyvenimas, aišku, jei jis sveikas ir sąmoningas, yra dovana. Turbūt nereiktų būt nei labai dideliu intelekto ar dvasios eruditu, kad sulaukęs, tarkim, 120 metų pritrauktum žmonių dėmesio. Tu jau autoritetas savo amžium. Žmonės praktiškai bet kuo tikės, ką sakysi ir norės tavim sekt, jei tik sulauksi ilgo amžiaus išlikdamas blaivaus proto ir aktyvus. O jei dar būsi nuoširdžiai pamaldus, gali sulaukt kaip žiedas bičių.