Tiek skirtingų laikotarpių, o žmogus tik vienas ir jam jau 95-eri. Tai mano močiutė. Tiek ilgo ir sunkaus gyvenimo metų jai sukako prieš kelias dienas. Atrodo, per baliuškas ilgiausių metų linkėjimas išsipildė.
Gimė ji dar pirmo mūsų prezidento Antano Smetonos laikais giliam Dzūkijos kaime Alytaus rajone, prie Merkinės. Ten ir dabar vaizdai kaip Vakarų Europoj gal prieš šimtmetį, o tai kas iš tikro ten buvo prieš tiek metų kaime? Dhirašanta maharadža pasakojo kaip jis gyvendamas Utenoj (ten kur Putana gyvena, kaip jis sako) nupėdino vietinėn bibliotekon pasiieškot informacijos kaip lietuvių gyventa prieš kokį šimtą metų. Tai surado jis, kad tie lietuviai mažai ką turėję, tik gyvulius, laukus ir vieną kitą. Žmonės dirbo ir kukliai gyveno, žinojo savo padėtį, nelakstė kaip kad dabar paskui savo troškimus.
Tai dabar tan močiutės kaiman nyku, nes mažai žmonių, o ir tie vargsta savo vargelius kaži ką bematydami, sužinodami, velka sau dieneles. Važiuodavom sovietmečio pabaigon ir vėliau kaiman dirbt, tai rodydavo kur to namo būta, iš kurio močiutė su tėvu išėjo miestan. Tai nė pėdsako to namo, tik užartas dijūta kalnelis, užsodintas kultūra.
Bet kad ir išsivarė jie iš to kaimo, pačio kaimo iš savęs neišvarysi. Per daug paprasti žmonės buvo. Dirbo ji čia darželį virėja, dar gal ką. Iš tikro kaip apie šeimos narį, tai žinau labai nedaug apie ją. Viena giminaitė pasakė, kad ji susilaukė nesantuokinio sūnaus, tai buvo iš namų išvaryta. O jaunikis atseit Maskvon dingęs. Matyt, žmonės griežtai laikės moralės ir tokių dalykų nedovanodavo. Sūnus jos, mano tėvas 2 metus sausumos armijon tarnavo Tuloj, prie Maskvos. Dar net yra išlikęs laiškas ir jo nuotrauka siųsta mamai. Sunkus, reik manyt, momentas dviem metam išleist sūnų pas ruskius. Nu taip buvo.
Aišku, per tiek metų daug visko būta, bet vienas dalykas buvo kasdienis – tai malda. Tai siūdavo ką ar megzdavo, šiaip sėdėdavo ir vis šnibždėdavos tyliai. Rankos tarsi suaugusios, visada sudėtos. Šventojo paveikslas ant sienos, stalo, bufete ar kur už veidrodžio pakištas. Kur ir kiek dabar kieno namuose tai pamatysim. O ir švara buvo. Tėvas sakydavo: „Nu, jau šventės, tai boba dvi savaites su dantų šepetuku vaikščios“. O ir vaikščiojo. Nusvilkdavo patalynę, be jos ilgai miegodavo ir tik prieš pat šventes užvilkdavus naują. Pakeisdavo užuolaidas, staltieses. Eina bažnyčion, tai jau bruka valo paltą, batus, o paėjus vėl tą patį. Bet tėvas to neperėmė iš jos. Jis paprastas buvo. Batai čia ar tapkės, praeis per kilimus, nieko čia tokio gi. Kambarį pasišluodavo kartą į mėnesį ar dar rečiau. Nors šiap jie labai panašūs buvo. Lakydavo ji Pivašiūnų atlaidus, vedė užrašus. Uždaroka buvo. Neiįdomu buvo nei radijas, televizija ar spauda. Ir su žmonėm mažai bendrauta. Labai taupi. Vyras jau seniai miręs, ilgi našlystės metai.
O kas šiandien? Ji nekalba, nevaikšto, nesupranta. Paguldė senatvė pieš pora metų lovon. Bekraštės miego valandos. Valgo miegodama ir miega valgydama. Dar žegnojos dažnai, bet dabar tik kartais ranką prie kaktos prideda ir viskas. Taip tyliai ir ramiai ji išeidinėja. Be chemoterapijų, operacijų ir kitų mūsų 21 amžiaus modernių išėjimo būdų. Kažkas ne taip, jei tau 50 ir tu dar nesergi vėžiu. Prieš kelias dienas kalbėjau su daugu bitininku. Jis dabar ir su žolelėm nori užsiimt, renka informaciją. Rado internete vieną rusę žolininkę, kuriai jau amžiną atilsį, bet ji netrumpai pagyveno, o pirmąkart ligoninę aplankė būdama 80 metų. Tai va kaip žmonės gyveno.
Šrila Prabhupada sakė, kad greit žmonės Indijoj gyvens maždaug iki 30 metų ir mirs. O mirs, nes neteisingai gyvena, todėl serga. Su liga paprastai ilgai nepagyvensi. Liga yra viena iš keturių kančių su gimimu, senatve ir mirtim. Šiandien žmonės nei sveiki, nei ilgai gyvena. O „dar toliau, dar bus gražiau“.
Bet ilgai gyvenimas dar nėra laimė ar sėkmė. Kaip ir pinigai, jei atsidūrei negyvenamoj saloj. Kam man temptis hamaką per dykumą, jei neturėsiu jo kur pasikabint. Net ir geri, rodos, dalykai gali tapt našta, kliūtim, jei nežinom kur, kada, kaip ir dėl ko tai panaudot. Už tuos pačius pinigus gali prisipirkt svaigalų, bet galima nupirkt maisto produktų šventyklai ar tiesiog paaukot pačiais pinigais. Kartais skundžiamės, kad kažko neturim ar turim per mažai, bet kam mes tai panaudojam? Aš neturiu vairuotojo pažymėjimo, nes nematau kur jį panaudot, neturiu to ar no, nemoku kažko, nes man tai nereikia, nes nematau kur tai galiu panaudot. Ilgas gyvenimas, aišku, jei jis sveikas ir sąmoningas, yra dovana. Turbūt nereiktų būt nei labai dideliu intelekto ar dvasios eruditu, kad sulaukęs, tarkim, 120 metų pritrauktum žmonių dėmeso. Tu jau autoritetas savo amžium. Žmonės praktiškai bet kuo tikės, ką sakysi ir norės tavim sekt, jei tik sulauksi ilgo amžiaus išlikdamas blaivaus proto ir aktyvus. O jei dar būsi pamaldus, neatstos nuo tavęs.