Gyvename materialiame pasaulyje, kur daug grubios energijos ir tik šiek tiek subtilių dalykų. Kad matytume grubius dalykus, mums duotos akys, paukščius girdime ausimis, liečiame medį rankomis, uostome gėlę, skanaujame medų. Bet šitos juslės ne tik kad ribotos, bet dar kartais ir laikinos. Dar gyvi būdami apžlimbame, apkurstame, o kai kurie net gimsta tokie. Bet laimės nei ausimis, nei akimis nerasime, jei būsime siauros sąmonės, egocentriški. Siaura sąmonė reiškia, kad man pasaulis – tai „aš“, „man“ ir „mano“. Kas su manimi nesusiję, man neegzistuoja, man neįdomu, kitaip sakant, man nenaudinga.
Bet ieškančiam Dievo ar jau einančiam link Jo vyksta slaptingų dalykų. Labiausiai ieškantis ir ilgiausiai einantis yra vienuolis. Jis žino, ko jam reikia, ko nereikia ir kodėl nereikia. Jam daug daugiau nereikia nei reikia. Jam yra akys ar nėra, jis Dievą mato širdyje, girdi Jį ne ausimis, bet širdimi. Toks vienuolis yra ortodoksas brolis Jeremijas iš Visoki Dečani vienuolyno Serbijoje. Gieda jis, šlovina Viešpatį taip gražiai, kaip kad Jis to ir norėjo.
Ir kas dabar pasakys, kodėl jis aklas? Nes tokia jo karma? Nes kažko taip ilgai ir taip stipriai nenorėjo matyti, kad net aklas gimė? Nerasime atsakymo, kaip ir į daugelį kitų klausimų, todėl geriau tam negaišti brangaus laiko. O jis tikrai brangus, ir mes tikrai kvaili, nes dažnas tik gyvenimo pabaigoje tai suprasime.
Gal kuris mūsų žiūrim į šitą vienuolį ir liūdim. Kam mums nieko gilaus, prasmingo ir esmingo nematančios akys? Kam jos mums, jei nemato Tavęs, Viešpatie? Kam ta širdis, jei ji akmeninė, jei užkimštos ausys ir nagais į save lenktos rankos? Kiek ilgai tai dar truks? Kada apaksim ir apkursim šitai laikinai materijai, iš kurios buvom sukurti ir į kurią būsim vėl sugrąžinti?
Brolio Jeremijaus galima pasiklausyti čia: