Gyvenam materialiam pasauly, kur daug grubios energijos ir tik šiek tiek subtilių dalykų. Kad matytumėm grubius dalykus, mum duotos akys, paukščius girdim ausim, liečiam medį rankom, uostom gėlę, skanaujam medų. Bet šitos juslės ne tik kad ribotos, bet dar kartais ir laikinos. Dar gyvi būdami apžlimbam, apkurstam, o kai kurie net gimsta tokie. Bet laimės nei ausim, nei akim nerasim, kol esam siauros sąmonės, egocentriški. Siaura sąmonė reiškia, kad pasaulis, tai „aš“, „man“ ir „mano“. Kas su manim nesusiję, man neegzistuoja, man neįdomu, kitaip sakant man nenaudinga.
Bet ieškančiam Dievo ar jau einančiam link jo vyksta slaptingų dalykų. Labiausiai ieškantis ir ilgiausiai einantis yra vienuolis. Jis žino, ko jam reikia, ko nereikia ir kodėl nereikia. Jam daug daugiau nereikia, nei reikia. Jam yra akys ar nėra, jis Dievą mato širdy, girdi Jį ne ausim, bet širdim. Jam palaima būt kurčiam ir negirdėt pasaulio pletkų ir kriminalų, nematyt žmonių beprotybių ir žiaurumų. Toks vienuolis yra ortodoksas brolis Jeremijas iš Visoki Dečani vienuolyno Serbijoj. Gieda jis, švlovina Viešpatį taip gražiai, kaip kad Jis to ir norėjo. Ir kas dabar pasakys, kodėl jis aklas. Nes tokia jo karma? Nes kažko taip ilgai ir taip stipriai nenorėjo matyt, kad net aklas gimė? Nerasim atsakymo, kaip kad ir į daugelį kitų klausimų, todėl geriau tam negaišt brangaus laiko. O jis tikrai brangus ir mes tikrai kvaili, nes dažnas tik gyvenimo pabaigoj tai suprasim.
Žiūriu į šitą vienuolį ir liūdžiu. Nes kam man nieko gilaus, prasmingo ir esmingo nematančios akys. Kam jos man, jei nemato tavęs, Viešpatie? Kam ta širdis, jei ji akmeninė, jei užkimštos ausys ir nagais į save lenktos ranktos? Kiek ilgai tai dar truks? Kada apaksiu ir apkursiu šitai laikinai materijai, iš kurios buvau sukurtas ir kurion būsiu vėl sugrąžintas?