Keliauju po Lietuvos miškus, laukus ir kaimus, sutikdamas daug įdomybių. Jau seniai atradau Švenčionių rajono Sarių seniūnijos Laužėnų kaime esančią architektūrinę paslaptį. Nors ši paslaptis yra arčiau Pakarvinės kaimo, kultūros vertybių registras ją priskiria Laužėnams. Pirmą kartą į šią vietą nusigavau daugiau nei prieš 10 metų, kai tradicinį žygį čia vedė legendinis Lietuvos keliautojas, Vilniaus universiteto žygeivių klubo vedlys ir pažiba Tadas Šidiškis.
Ši architektūrinė paslaptis buvo vidury senos girios. Sakau „buvo“, nes dabar aplink jau kirtimai. Kultūros registras esamą maždaug 20 metrų ilgio ir 1 metro aukščio akmenų sieną įvardija tiesiog „Akmenys“. Objektui suteiktas unikalus kodas, tačiau jokios informacijos apie jį nepateikiama. Internete taip pat nieko neradau.
Tai akmeninė, matyt, astronominį lygiadienį žyminti siena. Jos aiškiai matomas ilgis yra apie 20 metrų, tačiau nepatingėjau paėjėti toliau per kirtavietę pasižvalgyti jos tęsinio ir mačiau daugiau akmenų. Beveik akivaizdu, kad ji nebuvo tokio ilgio, kokią matome dabar. Vasarą ketinu atidžiau ištirti tą vietą. Reikėtų manyti, kad tai astronominis, o kartu ir religinis statinys. Šiandien visi mokslai išsivaikščioję kas sau, o anksčiau, vediniais laikais, jie buvo glaudžiai susiję, nes kilo iš tų pačių šaltinių. Taip teigia Vedos.
Man nuoširdžiai taip gaila, kad nežinau, ką matau ir kokioje vietoje stoviu. Kaip rusai sako: žiūriu į knygą – matau špygą. Ir tai tik akmeninė siena. O kur dar piramidės, obeliskai ir kiti statiniai? Kas, kada ir kodėl juos statė? Kam juos naudojo?
Šiandien prie šitos akmeninės sienos sutinkame Ilges, dar vadinamas Vėlinėm. Kasmetinio tradicinio žygio dalyviai kartu su apeiginio folkloro ansambliu „Kūlgrinda“ atlieka pasigiedojimus ir paaukojimus protėviams.