Mes, žmonės, sielos, esame veiklūs. Negalime nieko neveikti. Ne tam mes čia atėjome ar buvome Dievo pasiųsti. Taip pat arba jau ateiname pasaulin pilni įkvėpimo veikti, arba jo ieškome ir, suradę, veikiame. Sakoma: blogas kareivis tas, kuris nenori tapti generolu, ar ne? Juk koks iš manęs fotografas, jei nesvajoju vieną dieną padaryti geriausios nuotraukos savo gyvenime? Koks iš manęs muzikas, jei nesudainuosiu ar nesugrosiu geriausio, ką galiu šitam gyvenime? Juk paimkim bet kurį menininką, sportininką ar mokslininką – bet kuris iš jų žinomas dėl vieno, rečiau dėl kelių pasiekimų. Sportininkas kažkada, kai dar buvo jaunas, pasiekė pasaulio maratono rekordą. Bet šiandien jam jau 85-eri ir jis sunkiai serga. Kiek žinom Leonardo da Vinči paveikslų? Kiek jų išvardintume? Jis nemažai tapė, bet paminėtume vieną, gal du jo darbus. O kiek Alberto Einšteino pasiekimų žinom? Jis gi ne tik reliatyvumo teorijos kūrėjas, bet ir daug kitų atradimų padaręs.
Psichologė L. Vėželienės parašė straipsnį „Kad dvasinės kelionės netaptų dvasinėmis klajonėmis“. Ten yra kelis geri momentai. Vienas iš jų yra tas, kad ko mes pasieksime, jei mes net neketinam kažko siekti, kažkuo sekti ir apskritai net neketinam kažko rimčiau imtis? Mus labiausiai skatina veikti įkvėpimas. O jo gauname, perimame iš įsikvėpusių asmenybių. Dažnai tai būna jauni, išskirtiniai, labai susikoncentravę, neišsiblaškę žmonės. Kartais jie anksti palieka pasaulį, tarsi supernovos.
Tai ne tokie, kaip Kristus sakė: „Saugokitės raštininkų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais ir mėgsta sveikinimus turgavietėse, ir pirmuosius krėslus sinagogose, ir aukščiausias vietas pokyliuose…“ (MK 12, 38). Tie žmonės nesireklamuoja, jų nepamatysi televizijoje ar neišgirsi per radiją, nes jie neturi tam nei laiko, nei noro. Jie gyvena klauzūros (uždarumo, vidinės praktikos) nuotaikoje. Dažnai tai gal jau išėję dvasininkai ir paskelbti viešai šventaisiais ar tokiais pagarsėję.
Alfonsas Lipniūnas. Jo žvaigždė sužibo Štuthofo koncentracijos stovykloje, kurioje buvo jo baudėjai ir kuriose jis matė Dievo veikimą. Prieš kurį laiką rašiau ir apie tėvą Stanislovą, kuris vos tik pargrįžęs namo buvo antrąkart pasiųstas į Sibiro lagerius. Bet ir juos ištvėrė. Lipniūno istorija labai panaši į tėvo Stanislovo.
Nuolankumas, kuklumas ir ištikimybė buvo jo papuošalai. Tai šventojo atributai, kaip karaliaus karūna, apdarai ar jį supanti aplinka. Kuklumas rodo, kad žmogus turėjo žinojimą – dvasinį, ne materialų. Suvokė savo konstitucinę padėtį: jis yra siela, kad jis tarnas, o jo šeimininkas – jo amžinasis Kūrėjas. Tuomet natūraliai atsiranda ištikimybė. Jos nebus, jei neturėsime meilės. Meilėje gimsta ištikimybė ir atsidavimas. Meilė Dievui yra daugiausia, ką galime pasiekti šitam trumpam gyvenime. Jei nespėsime, vėl gimsime, kad mokytumėmės meilės bent jau augalams, gyvūnams ar žmonėms.
Net ir informuotas apie jam grėsiančią tremtį, neatsisakė Dievo pavestos tarnystės. Nebuvo baimės, nes žinojimas nepalieka jai vietos. Ko bijoti, jei žinai praeitį, dabartį ir ateitį? Jei žinai esmę, turi žinias. Ko bijoti, jei nesi tik pagal instinktus gyvenantis katinas, kuriam rūpi tik maistas, saugumas, giminės pratęsimas ir ilgas saldus miegas? Štai koks galingas yra žinojimas! Jis neišmuša žmogaus jokiomis aplinkybėmis, net ir tokiomis baisiosiomis. O kas baisiau už karą ir jo sukeltas pasekmes?
Net ir būdamas koncentracijos stovykloje, rizikuodamas gyvybe, pamokslavo. Stengėsi išlaikyti tikėjimą ir Dievo dvasią, kaip pats rašė savo dienoraštyje, kad duotų tai ir kitiems, nes juk negali duoti to, ko neturi.
Taigi, Alfonsas Lipniūnas buvo tokia išaukštinta asmenybė, kad pagal Dievo surėdymą jo atsiprašymo paprašė pats jo budelis. Nuo savęs jis atleido, bet Dievo atleidimo karštai prašė Jo Paties. Prisiminkime Jono Pauliaus II atleidimą jam šovusiam turkui.
Dar vienas bandymas šito Dievo tarno laukė – 170 kilometrų žiemos mirties žygyje iš Štuthofo į Pudską. Ir tokiomis aplinkybėmis jis niekam nepasiuntė prakeiksmo. Priešingai – laimino tuos vokiečių demonus.
Štai kokie Dievo planai. Šventas žmogus sušviečia ir tarp demonų, kaip kad žvaigždes matome tamsiame danguje. Šventas žmogus gali būti ir saule, ir mėnuliu. Jis nuolat šviečia savo tarnyste Dievui.