Kas pasižiūri televizorių ar pakeliauja internete, tam tikrai teko pamatyti ar išgirsti talentų. Tai koks nors sėdintį nuobodų darbą metų metus dirbantis vyrukas staiga pasirodo esąs neblogas operos solistas arba jau 80-metis senukas scenoje tampa nuostabiu šokėju. Olandė Amira prieš 10 metų sužibo Olandijos talentų šou, kai jai tuo metu buvo 9-eri. Ten jos paklausė, ką ji ketina dainuoti: kažką įprasto ar sudėtingesnio. Ji atsakė, kad tai bus iš operos. Tada paklausė, kaip ji pradėjo dainuoti operą. Atsakė, kad sykį buvo Karalienės diena ir ji panoro padaryti kažką ypatingo. Jos brolis groja smuiku, tai ji nusprendė padainuoti. „YouTube“ kanale ieškojusi, ką čia padainuoti, rado gražių operos dainų.
Vienas komisijos narys pasakė, kad tikėjosi iš jos kokios nors vaikiškos dainos. Bet tokios atlikėjai, sako, nepatinka. Tuomet paklausė, ką ji dainuos. Atsakė, kad „O Mio Babbino Caro“. Ir nuo pirmų užtraukimų visi atvėrė žandikaulius, išpūtė akis. Iš tikrųjų absoliuti dauguma vaikų to negali padaryti. Bet tik ne Amira! Po pasirodymo jos dar kartą paklausė, ar jai tikrai 9-eri. Komisijos narys pasakė: „Sakoma, senos sielos gyvena žmonių kūnuose, ir kai tavęs klausausi, dainuoji kaip Maria Callas“. Jai duoda labai daug pagyrų, sako, kad tai neįtikėtina. O čia dar viena staigmena! Kai viena komisijos narė mergaitės paklausė, kas ją išmokė dainuoti, jos juokingai pasikeitusi veido mimika aiškiai parodė, kad ji neturi ką atsakyti. Tada paklausė, ar ji turi dainavimo mokytoją. Atsakė, kad neturėjusi jokių muzikos pamokų. „Išmokai pati?“ – paklausė komisijos narė. „Tiesiog klauseisi ir dainavai, ką girdėjai?“ Mažė tik linktelėjo galvą. Salė nuščiuvo! Visi priblokšti. Kitas komisijos narys pasakė, kad mergaitės pasirodymas buvo nuostabus ir nesijautė jokio atlikėjos jaudulio. Bendru komisijos sutarimu mergaitė gavo auksinį bilietą tiesiai į finalą. Štai tokia trumpa trumpo pasirodymo santrauka.
Tai ar ta Amira – stebuklas? Angelas, klonas, laboratorijos daugiamečio projekto rezultatas? Kažin… Galbūt apdovanota. O galbūt ji dirba su tuo dainavimu gyvenimas iš gyvenimo. Žiūrint į jos veidą, matosi ir jaučiasi, kad tame 9-erių metų mergaitės kūne sėdi brandi siela, kuri dainuoja jau labai seniai.
Mes daug ką gyvenime veikiame ir tik labai nedaug ką darome kasdien ilgai ir kryptingai. Žinoma, senatvėje nusimetame šį grubų kūną, bet ne subtilų, sudarytą iš proto, intelekto ir netikro ego. Mes jį persinešame. O su juo – ir patirtis. Tarkim, daug metų vairuojam automobilį, bet jis jau tiek nusidėvėjo, kad beliko rūdžių krūva. Tai ką darom? Perkam naują automobilį! Fiziškai iš seno automobilio neliko nieko, bet pasiliko vairuotojas su vairavimo įgūdžiais. Mes persinešame patirtis. Sraigė su savim tamposi namelį, o mes velkamės savo gyvenimišką patirtį. Jeigu žmogus gyvena harmoningą gyvenimą, nesiblaško, jis nuosekliai tobulėja ten, kur nori tobulėti.
Aišku, tokių žmonių kaip Amira yra ir daugiau. Ir su jais ilgiau pabendravus tampa daugiau nei akivaizdu, kad jie šiame gyvenime tęsia tai, ką pradėjo bent jau praėjusiame, o greičiausiai – ir prieš kelis ar keliolika gyvenimų. Juk matome, kaip „lengva“ siekti profesionalumo. Galybė sportininkų ir menininkų šiame gyvenime net ir kasdien, nuo ryto iki vakaro tobulindamiesi, netaps žvaigždėmis, nes, atsiranda galimybių ribos. Gali būti, kad viename gyvenime galime pasiekti tik tiek ir ne daugiau. Kaip kad matome ar girdime tik siaurame diapazone, palyginus su tuo, ką girdi kai kurie gyvūnai. Į aukštį galima pašokti 10 cm, 20 cm, bet ne 4 ar 5 metrus. Ką jau kalbėti apie 10 metrų ar dar daugiau.