Apie

Gyvenimo kelionė

Sveiki atvykę į šį internetinį puslapį apie asmenybės tobulėjimą!
Keliaujam gyvendami ir gyvenam keliaudami. Keliaujam iš kūdikystės į vaikystę, iš jos – į paauglystę, dar vėliau – į brandą, senatvę, ir galiausiai kažkur išeinam. Nieks nežinom, iš kur atėjom, nei kur keliaujam. Viena aišku – mūsų tikslas yra tapti asmenybe.
Vadinasi, turim užduot sau kelis svarbius klausimus: „Kas aš?“, „Iš kur atėjau?“, „Ką čia turiu veikti?“ ir „Kur keliausiu po šio fizinio kūno palikimo?“ Tai yra asmenybė. Į šiuos klausimus turėtumėm rast atsakymus dar iki gyvenimo vidurio, o ne iki jo pabaigos. Pirmoji gyvenimo pusė skirta savivokai ir realizacijai, o antroji – padėti tai pasiekti ir aplinkiniams.
Aš – Dainius Drobnys, saviugdytojas ir keliautojas. Interesų sritys: asmenybės tobulėjimas, saviugda su teologija, filosofija, psichologija ir kelionėmis.

Krikščioniška patirtis

Esu be galo dėkingas tėveliams, seneliams, krikšto tėvams ir tuometiniam klebonui, kad šios sielos prieš daugybę metų mane palaimino sekti Jėzaus mokymu, laikytis 10 Dievo įsakymų, visa širdimi ir siela Jo ieškoti, eiti link Jo.
Be galo dėkoju Marijos radijo laidos „Dvasinė ekologija“ vedėjai, doc. dr. Bronei Gudaitytei, už nuostabias paskaitas. Pranciškonams ir kitiems vienuoliams – už jų straipsnius, knygas, paskaitas ir pokalbius.
Dėkingumas Varėnos Carito vaikų ir jaunimo dienos centro „Svajonė“ darbštuolėms – socialinei darbuotojai Dalytei ir jos padėjėjai Viktorijai – už galimybę savanoriauti. Klebonui Justinui Aleknavičiui – už pasiūlymą padėti ir pasitarnauti Varėnos šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje.

Dėkoju Dievui už nuostabią ir turtingą pažintį su Vilniaus universiteto žygeivių klubu, su jo daugiamečiu prezidentu, matematiku, geografu, paminklosaugininku, žygeiviu ir Romuvos nariu Tadu Šidiškiu. Kokie nuostabūs būdavo jo vedami žygiai! Jokio skubėjimo, tai šen, tai ten, ką papasakoja apie Lietuvos istoriją, geografiją ar senąjį lietuvių tikėjimą.

Jogos atradimas ir Šivananda svamis

Didelė padėka Vilniaus Šivanandos jogos Vedantos centro mokytojams ir savanoriams už įvadą į Vedas, už pažintį su vedine teologija ir filosofija.

Bhakti joga ir Šrila Prabhupada

Žemai lenkiuosi pasaulinio garso jogui, atsižadėjusiai, gailestingai ir šviesiai Šrilos Prabhupados sielai. Jis, jau būdamas garbaus amžiaus, spėjo įkurti daug šventyklų, parašyti apie 60 knygų, paskaityti šimtus paskaitų, o per simbolinius 12 pamokslavimo metų apkeliauti aplink pasaulį net 14 kartų.
Tai nereali, atsižadėjusi, neturinti ego, neužsiteršusi, Dievo mums siųsta asmenybė. Jis mokė daug ko, bet svarbiausia – suprasti, kad esame ne kūnai, bet sielos, kad turime vykdyti dvasines pareigas, kad turime niekada nepamiršti ir visada prisiminti Dievą. Jis atidavė savo gyvenimą kitiems, o šiandien kiti atiduoda gyvenimą jam. Tai nuostabu.

Džiaugsmas kūnui, laimė – sielai

Norėtųsi pasakyti, kad arčiausiai Dievo yra gamta ir šventieji, bet iš tikrųjų viskas yra arti Dievo, tik mums užtruks laiko tai pamatyti. Bet kurioje ilgesnėje ir sudėtingesnėje kelionėje mes patobulėjame.
Mūsų tikslas yra visapusiškas tobulėjimas, o labiausia tai reiškia, kad reikalinga plėsti ir gilinti sąmonę. Tai vienintelis kelias į ilgalaikę laimę arba palaimą. Laimė nėra džiaugsmas ar daug džiaugsmų. Laimė yra nuolatinė būsena, o džiaugsmas – trumpalaikis. Džiaugsmas – kūnui, laimė – sielai.

Kviečiu visus ieškoti, smalsauti, tyrinėti, atrasti, susipažint ir tobulėti kartu!

Kelukis

Kaip gimė puslapio pavadinimas? Senajame baltų tikėjime keliautojai turėjo savo globėją – Kelukį. Tai pusdievis, atsakingas už kelius. Jį mini M. Strijkovskis ir T. Narbutas.
Pasak M. Strijkovskio, šiam pusdieviui buvo aukojamos baltos vištos, rankoje laikant pagalį, persijuosus ir apsiavus vyžomis. Buvo prašoma sėkmės kelyje – nuo namų iki namų.
T. Narbutas mini tam tikrus akmenis, kurie vadinti Kelio dievo užkeikimo akmenimis. Bijota ant šių akmenų sėstis, nes manyta, kad jie gali pasitraukti iš po sėdinčio. Šiuo atveju pasitikima T. Narbutu, turint omenyje akmenų ir graikų pusdievio Hermio sąsajas.

Kelukį simbolizuoja akmenų krūsnis kelių sankryžoje. Šis simbolis gyvas ir šiandien – akmenėlių krūveles galima užtikti ant piliakalnių, alkakalnių, kryžkelių, sudėtingesniuose kelionių maršrutuose.
Keliaujant po Lietuvos kaimus, dažnai jų kelių sankirtose pamatysime jau nebe akmenis, o kryžius. Yra vietų, kur rasime tik akmenis arba kryžių su šalia esančiais akmenimis.
Vedose nurodyta, kad keliautojus globoja Pušanas ir Ganešas, todėl Kelukis, labai tikėtina, bus pastarųjų atitikmuo.