Vakar buvo šaltuko, sniego, geras oras, tai užsimečiau slides ir miškan išdūmiau. Miške pora smagių kalnelių ir va jau ežeras. Susradau smagų kalniuką ir nusleisiu, galvoju. Jei kas buvot Ignalinoj, matėt trasas nuo kalno, kurios pasibagia ežere. Tai čia panašiai, tik mažesnis variantas. Nu tai leidžiuos. Greitis didelis, jau prie kranto nendrės, užsikabinau už jų ir smagiai išsitiesiau ant ežero. Smagiai apsitrankiau, bet dar smagiau keltis, nes nesivoliosi ant sniego prie -10 laipsnių šalčio. Kitą kalniuką radau, ten vėl išsitiesiau. Nuėjau prie trečio. Po apačia žolės, minkšta, lygu, bet ir ten išsivoliojau. Krenti kaip į kokią didžiulę pūkų lovą, visas baltas būni ir dar iš paskos atsiveja smulkaus sniego debesys. Nu tai snieguolius tampi. Tai jau užteks. Namo…
Tai čia tokie smagūs pasikritinėjimai. Bet būna gi tokių pakritinėjimų ir gyvenime, ar ne? „Mes planuojam, Dievas disponuoja“, sakoma. Labiausiai krentam, labiausiai skauda, kai to nesitikim. Atleido iš darbo, mirė, sudužo, pavogė, pasakė ar nepasakė, padarė, nepadarė. Kas tik nori. O kas tada? O tada reikia atsikelt. Kažkas sakė, kad didingas yra ne tas, kuris neparkrenta, bet kuris parkritęs atsikelia. Tai askezė. Teko girdėt, kad askezė – tai kažko atsisakymas dėl kažko. Čia gal labiau buvo turima dvasinė praktika. Bet net atsitiesimas gali tapt askeze. Valia gali tapt askeze. Gal aš nieko nenoriu gauti kažko atsisakydamas, bet man tiesiog sunku tai daryt. Tai askezė. Gal atsiprašyt, nueit kažkur pas kažką, padaryt.
Dabar kovoju su miegu. Man tai askezė. Darau tai metodiškai, nes miego paprastai neįveiksi. Arba jis stiprus, arba mes. Dėl ko atisakau miego, kodėl jį trumpinu. Prabhupada sakė, mums užtenka 6 valandų miego. Iš esmės, jei 9 val. einam miegot, 3 val. jau galim keltis. Bet kur laiko sukinėjimas, metų laikai? Kaip vasarą eit 9 val. miegot? Kaip 3 val. žiemą keltis? M? Askezė. Tai ką gaunu? Geresnė savijauta, mažiau mieguistumo, daugiau aktyvumo. Bet svarbiausia, kad rytinės meditacijos nenukeliu į dieną ar net vakarą, nes dieną nėra laiko, radžasas, o vakare nuovargis, noris kažką paskaityt, pasibūt tyliai. Ryte žiemą šalta (kambary), tamsu, jokio garso aplink, o aš ridenuos iš lovos. Labai didelė askezė man. Nuo kažko gi reikia pradėt. Tada dušas, mantra, maisto ruošimas, tvarkymasis. Visa tai askezės.
Už lango stotelė, ten jau nuo 5 val. ryto lūkuriuoja vienas kitas žmogus, laukia autobuso. Stovi, kaip toj dainoj, „<…> rytą vakarą, <…> žiemą vasarą“. Kur jie važiuos? Darban. Ką jie diba? Fabrikuose, gamykluose. Jie sugaišta kelionei į vieną pusę. Kokią algą jie gaus? Minimalią ar šiek tiek daugiau. Kur išleis pinigus? Mokesčiams ir maistui, kad galėtų pragyvent, nes reikia dirbt. O dirbt reikia, kad galėtų pragyvent. Tai ar ne askezė? Tai ar dvasinė praktika, galvoju, askezė? Gal kaip tik gyvenimas „darbas-namai“ yra askezė? Dirba ir vieni, ir kiti. Pirmi dirbą eurą, kiti gi – su savo charakterio savybėm, dvasinę praktiką. O kokie rezultatai? Matom kokia darbiečių realybė. Laukia nesulaukia per piketus, streikus iškovotos pašalpinės pensijos, po to kraustos sodan svogūnų ravėt.
„Šrimad Bhagavad-gitos” šlokose (posmuose) ir komentaruose žodis askezė paminėtas 90 kartų. Nemažai, ar ne? Tai labai svarbi dvasinio gyvenimo dalis. Pirmą kartą apie tai Prabhupada rašo 2.29 posme: „Visgi, pripažinti Krišną Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu įstengs tik tas, kuris šiame ar ankstesniuose savo gyvenimuose atliko dideles askezes ir aukas“. Tai dvasinės praktikos, dvasinio gyvenimo esmė. Dievas esu ne aš, o pats Dievas, Krišna. Kaip esu darbuotojas, o ne darbdavys, mokinys – ne mokytojas, tarnas – ne šeimininkas. Krišna Ardžunai 5 skyriaus 29 šlokoj sako, kad askezių rezultatai skirti Jam. Ir kad net Jis Pats yra askezė („Bhagavad-gita. Kokia ji yra” 7.9). Bet vien tik askezėm Jo nepažinsi („Bhagavad-gita. Kokia ji yra” 11.48).
Askezę priimu kaip tobulėjimą, kaip gjaną (žinojimą) ir vairagją (atsižadėjimą). Nes žinau, kad tai išeis į naudą. Atsižadu, kas nepalanku. Maskvą, sakoma, ne per dieną pastatė. Nei viską iškart sužinosi, ką reikia žinot, nei visko atsižadėsi, ko nereikia. Pakopos ir neskubėjimas čia labai svarbu. Nes per greit vairuodamas nuvairuosiu griovin ar medin. Todėl giliai įkvepiu, apsidairau aplink, nematau per daug spindinčių dalykų ir einu sau tyliai, ramiai. Sutinku žmonių, pasibendrauni ir toliau veda gyvenimas. Keičias dekoracijos: vieta, žmonės, įvykiai, o turiu eit toliau kur esu paskirtas eit. Reikia gyvent šia diena, nes gyvent vakarykšte – nešmanymas, rytojum – aista. Esu tik čia, tik dabar. Yra toks laiko tarpas, tokia vat vieta, su dideliu avansu ir malone gauni dvasinę praktiką, maha mantrą ir pėduoji savo „keleliu tolimu, keleliu artimu“.