Vakar buvo šaltuko, sniego, geras oras, tai užsimečiau slides ir miškan išdūmiau. Miške pora smagių kalnelių ir va jau ežeras. Susradau smagų kalniuką ir nusleisiu, galvoju. Jei kas buvot Ignalinoj, matėt trasas, kurios pasibaigia ežero vidury. Tai čia panašiai, tik mažesnis variantas. Nu tai leidžiuos. Greitis didelis, jau prie kranto nendrės, užsikabinau už jų ir smagiai išsitiesiau ant ežero. Smagiai apsitrankiau, bet dar smagiau keltis, nes nesivoliosi ant sniego prie -10 laipsnių šalčio. Kitą kalniuką radau, ten vėl išsitiesiau. Nuėjau prie trečio. Po apačia žolės, minkšta, lygu, bet ir ten išsivoliojau. Krenti kaip į kokią didžiulę pūkų lovą, visas baltas būni ir dar iš paskos atsiveja smulkaus sniego debesis. Tai snieguolius tampi. Tai jau užteks. Namo…
Tai čia tokie smagūs pasikritinėjimai. Bet būna gi tokių pakritinėjimų ir gyvenime, ar ne? „Mes planuojam, Dievas disponuoja“, sakoma. Labiausiai krentam, labiausiai skauda, kai to nesitikim. Atleido iš darbo, kažkas mirė, sudužo, pavogė, pasakė ar nepasakė, padarė, nepadarė. Kas tik nori. O kas tada? O tada reikia atsikelt. Konfucijus sakė, kad „Didis yra ne tas, kuris niekada nekrenta, bet tas, kuris parkritęs sugeba atsikelti.“ Tai askezė. Askezė – tai kažko atsisakymas dėl kažko. Net atsitiesimas gali tapt askeze. Valia gali tapt askeze.
Mažiau miegot yra askezė. Reikia tai daryti metodiškai, nes miego paprastai neįveiksi. Arba jis stiprus, arba mes. Dėl ko atsisakom miego, kodėl jį trumpinam. Šrila Prabhupada sakė, mums užtenka 6 valandų miego. Iš esmės, jei 9 val. einam miegot, 3 val. jau galim keltis. Bet kur laiko sukinėjimas, metų laikai? Kaip vasarą eit 21 val. miegot? Kaip 3 val. žiemą keltis? Askezė. Tai ką gaunam? Geresnė savijauta, mažiau mieguistumo, daugiau aktyvumo. Apskritai paėmus keltis bus sunku, jei nežinom koks mūsų gyvenimo tikslas, neturim jo. Tada nebus motyvacijos veikti.
Yra dirbantys žmonės ir užsiimantys dvasine praktika. Askezes daro ir vieni, ir kiti. Šventraščio „Šrimad Bhagavad-gitos” šlokose (posmuose) ir komentaruose žodis askezė paminėtas labai daug kartų. Tai labai svarbi dvasinio gyvenimo dalis. Pirmą kartą apie tai Prabhupada rašo 2.29 posme: „Visgi, pripažinti Krišną Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu įstengs tik tas, kuris šiame ar ankstesniuose savo gyvenimuose atliko dideles askezes ir aukas“. Tai dvasinės praktikos, dvasinio gyvenimo esmė. Dievas esu ne aš, o pats Dievas, Krišna. Kaip esu darbuotojas, o ne darbdavys, mokinys – ne mokytojas, tarnas – ne šeimininkas. Krišna Ardžunai 5 skyriaus 29 šlokoj sako, kad askezių rezultatai skirti Jam. Ir kad net Jis Pats yra askezė (BG 7.9). Bet vien tik askezėm Jo nepažinsi (BG 11.48).
Askezė išeis į naudą. Atsižadam, kas nepalanku. Maskvą, sakoma, ne per dieną pastatė. Nei viską iškart sužinosi, ką reikia žinot, nei visko atsižadėsi, ko nereikia. Etapai ir neskubėjimas čia labai svarbu, nes per greit vairuodamas nuvairuosiu griovin ar medin. Sutinkam žmonių, pasibendraujam ir toliau keliaujam. Keičias dekoracijos: vieta, žmonės, įvykiai, o turim eit toliau kur esam paskirti eit. Reikia gyvent šia diena, nes gyvent vakarykšte – neišmanymas, rytojum – aistra. Esu tik čia, tik dabar. Kiekvienas pėduojam savo „keleliu tolimu, keleliu artimu“.