Turbūt kiekvienam iš mūsų teko bėgt nuo dabarties. Yra toks vienas įdomus momentas. Koks? Kad mes, neturėdami kažko, norim turėt, o turėdami jau nenorim turėt. Arba norim būti kažkur, tik ne čia, veikti kažką, bet tik ne tai, ką veikiam dabar. Kažkoks keistas dėsnis. Jei mano plaukai rudi, reikia juos dažyt juodai, jei garbanoti – reikia patiesint, ir priešingai. Ypač tai būdinga moterims. Nuolatinė kaita. Tai požymis aistros, geismo, kurio moterys turi daug daugiau nei vyrai. Girdėjot gi juokelį: „Kas mes?! Moterys?! Ko norim?! Nežinom! Kada to norim?! Dabar!” Aišku, dabar ir vyrai neatsilieka. Taigi apie dabarties momentą. Kas čia įdomaus ir kas čia ne taip?
Kodėl bėgam? Tai darom dėl neramaus proto – tai vienas dalykas. Antra, galvojam, kad mūsų laimė bus ten kažkur, bet ne čia, kitaip sakant, išorėj, o ne viduj. Ir taip nuolat. Bet: „Sustok, akimirka, žavinga!“ Gal jau laikas duot padirbėt sąmoningumui? Taigi gyvenam mieste ir kaime, Lietuvoj ir užsieny, dirbam tą ir aną, šen ir ten, kelionės, renginiai. O koks rezultatas? Laimingesni? Radom laimę? Jei kažkaip nesiejam tos veiklos su Dievu, deja, bet kažkuria prasme viskas veltui. Telieka patirtys. Bent jau tiek. Jei gyvenam dėl savęs, dirbam dėl savęs, keliaujam dėl savęs, pramogaujam dėl savęs, tai mažai ką pešam. Kaip Gotholdas Efraimas Lesingas sakė: „Vienam džiaugtis truputį liūdna.”
Kaip susivokt dabarty? Galim, būdami vieni gamtoj, pamąstyt, kodėl esu čia, kodėl mane supa tie ar anie žmonės, aš su jais, ar jie su manim, kas man nepatinka, kas patinka, ką tik noriu keist, o ką iš tikro reikia keist. Įsijunkim savistabą ir pabandykim suprast, kokioj dažniausiai energijoj mano protas: neišmanyme, aistroj ar dorybėj. Aš, tiksliau, mano intelektas vadovauja protui ar atvirkščiai? Transcendentinės žinios ir sąmoningumas ir yra tiesiausias, lengviausias ir greičiausias tobulėjimo kelias.