Susimąsčiau šitu klausimu apie tai nugirdęs šen, tai ten, po to pats su tuo susidūręs. Krišnos sąmonėj daugiau laikomasi požiūrio, kad anksčiau inicijuotas yra daugiau dvasiškai pažengęs. Tai imu kad ir ne šitą judėjimą, ir ne inicijaciją, bet apskritai dvasinės pažangos rodiklius. Aš praktikuoju jau kelis metus, sutikau praktikuojančių nuo jaunystės, o jiems šiandien jau daug metų. Bet sutinku ir visai naujokų, pirmą kartą ateinančių į paskaitą, kirtaną. Dažniausiai tai būna jau studentai ar kiek vyresni. Bet dar yra trečia grupė – vaikai! Jie atpėduoja su mama ar tėčiu, kartais visi kartu, sėdi pora valandų vienoj vietoj, klausos paskaitos. Galvoju, iš kur toks ramus protas tiek ilgai nusėdėt. Aišku, kai kurie su telefonais laksto ir tiek, bet vistiek tokių metų būdamas kur aš laksčiau? Tikrai ne šventykloj. Aišku, jų geresnė karma, nes jau nuo mažens susipažįsta su dvasine praktika. Bet yra vaikų, kurie jau kirtaną veda, vaidina, klausos paskaitų, gerbia prasadą, kartoja mantrą. Įeina, žiūriu, į altorinę gal koks 7 metų vaikas ir išsitiesia priešais altorių. Tai tegu jis gal tik mėgdžioja vyresnius, bet ką aš veikiau tokio amžiaus? O gi gavaiu dovanų pirmą dviratį! Žalias toks, mažais ratukais, „Gandras“. Man iki dvasinės praktikos pradžios buvo likę nei daug, nei mažai – maždaug 25 metai. Tai dabar klausimas išniro ar aš labiau pažengęs, prieš kelerius metus pradėjęs, ar tas vaikas, gal tik prieš pusmetį susipažinęs su dvasine praktika? Kadangi man iš vidaus kyla pagarbos jausmas tai mažai sielai, tai jaučiu, kad tas vaikas labiau pažengęs. Jis mažiau užsiteršęs, jis nepraleido 25 metų bėgiodamas su šautuvukais, lankais, teteriais, dviračiais, netarnavo karmiams, neleido tuščiai laiko žiūrėdamas holivudinius filmus, klausydamasis vakarietiškos muzikos, nevalgė nevegetarinio neaukoto maisto ir dar šimtai dalykų. Tai kad ir 10 metų būčiau praktikavęs, vistiek ta siela, jaučiu, būtų tyresnė.
Vaikai iki kokių 5 metų apskritai labai švarūs, skaistūs, šilti ir meilūs. Labai nedaug sutikau tokios energijos jau ne vaikų, bet suaugusių. Iš ko jaučiu, kad žmogus dvasiškai pažengęs: nuo jo sklinda šiluma, ramybė, gėris, švelnumas, tyla, neprojekcija į mane, t. y. jis nieko iš manęs nenori, nekaltumas, naivumas, šypsena, graži, meili kalba. Prie tokio žmogaus natūraliai jauties mažesnis, jauti savo purvynėlį. Tai mane labai verčia susimąstyt kodėl tas žmogus toks, kodėl ne visi tokie? Kodėl aš ne toks? Kodėl nesu toks švarus? Kodėl, kaip Šrila Prabhupada teigė, man labiausiai rūpi tik du dalykai: aš ir kur aš? Kada man nustos tai rūpėt? Kiek dar metų ar gyvenimų turės praeit? Kada, kaip Dhirašanta dasa Gosvamis sakė, nustosiu daryt, tai kas man patinka ir pradėsiu rūpintis kaip pamilt veiklą, kuria turiu užsiimt? Koks mano greitis? Kiek dar liko eiti?
Gerai, kad Krišna siunčia tokius žmones, matau juos. Juk kai matau gatvėj miegantį kokį murzių ant suolo, tai laikausi švaruoliu, bet iš tikro švarūs žmonės „parodo“ koks aš švaruolis.