Susimąsčiau šituo klausimu, nugirdęs apie tai šen ir ten, o vėliau pats su tuo susidūręs. Krišnos sąmonėje dažniau laikomasi požiūrio, kad anksčiau inicijuotas yra labiau dvasiškai pažengęs. Bet imu čia ne vien šį judėjimą ir ne vien iniciaciją, o apskritai dvasinės pažangos rodiklius.
Praktikuoju jau kelerius metus, esu sutikęs žmonių, praktikavusių nuo jaunystės, ir dabar jiems jau daug metų. Bet sutinku ir visai naujokų — pirmą kartą ateinančių į paskaitą, kirtaną (muzikinę programą). Dažniausiai tai būna studentai ar kiek vyresni žmonės. Tačiau dar yra trečia grupė — vaikai! Jie atpėduoja su mama ar tėčiu, kartais visi kartu, sėdi porą valandų vienoje vietoje, klauso paskaitos. Galvoju: iš kur tiek ramybės tiek ilgai nusėdėti? Aišku, kai kurie su telefonais laksto ir tiek, bet vis tiek — tokių metų būdamas kur aš laksčiau? Tikrai ne šventykloje.
Aišku, jų geresnė karma, nes jau nuo mažens susipažįsta su dvasine praktika. Bet yra vaikų, kurie jau veda kirtaną, vaidina, klauso paskaitų, gerbia prasadą (paaukotas maistą), kartoja mantrą. Įeina, žiūriu, į altorinę kokie septynerių metų vaikai ir išsitiesia priešais altorių. Gal jie tik mėgdžioja vyresnius, bet ką aš veikiau tokio amžiaus? Ogi gavau dovanų pirmą dviratį! Žalią tokį, su mažais ratukais, „Gandrą“. Man iki dvasinės praktikos pradžios buvo likę nei daug, nei mažai — maždaug 25 metai.
Tai dabar ir kyla klausimas: ar aš labiau pažengęs, nors praktikuoju jau kelis metus, ar tas vaikas, gal tik prieš pusmetį susipažinęs su dvasine praktika? Kadangi iš vidaus kyla pagarbos jausmas tai mažai sielai, jaučiu, kad tas vaikas yra labiau pažengęs. Jo sąmonė švaresnė, nes jis gimė atsidavusiųjų, galbūt jau net turinčius dvasinius mokytojus, vegetarų šeimoje. Tad kad ir 10 metų būčiau praktikavęs, vis tiek ta siela būtų tyresnė.
Vaikai iki kokių penkerių metų apskritai labai švarūs, skaistūs, šilti ir meilūs. Labai nedaug sutikau tokios energijos jau ne vaikų, bet suaugusiųjų. Iš ko jaučiu, kad žmogus dvasiškai pažengęs: nuo jo sklinda šiluma, ramybė, gėris, švelnumas, tyla, jaučiasi švara, matosi šypsena, graži, minkšta, rami kalba. Prie tokio žmogaus natūraliai jautiesi mažesnis.
Tai mane labai verčia susimąstyti: kodėl tas žmogus toks? Kodėl ne visi tokie? Kodėl aš ne toks? Kodėl nesu toks švarus? Kodėl, kaip Šrila Prabhupada teigė, man labiausiai rūpi tik du dalykai: aš ir kur aš? Kada man nustos tai rūpėti? Kiek dar metų ar gyvenimų turi praeiti? Kada, kaip Dhirašanta dasa Gosvamis sakė, nustosiu daryti tai, kas man patinka, ir pradėsiu rūpintis, kaip pamėgti veiklą, kuria turiu užsiimti? Koks mano greitis? Kiek dar liko eiti?
Gerai, kad Krišna siunčia tokius žmones — matau juos, nes gali pasijusti labai jau švaruoliu, bet iš tikro tik švarūs žmonės atspindi, koks aš iš tiesų esu švaruolis.