Kelias dienas nieko nerašiau, tiesiog su draugu klajojom, tiksliau klampojom po gamtą. Išsitraukėm vienąkart slides ir šiaip galvojam va palei gelžkelį gal praslysim, jei bus nuvažinėtas kelias. Ir buvo. Ir slydom apie 9 ar 10 km vienon pusėn. Laukinė tokia gamta, tik geležinkelis primena, kad čia būta žmogaus. Maždaug pusiaukelėj geležinkelis daro lankstą. Ir tas lankstas tęsias maždaug 2 kilometrus. Nieko sau! 2 kilometrų posūkis! Tai kažkaip nukrito tokia asociacija su mūsų gyvenimais. Traukinys sunkus, labai sunkus ir jis arba turėtų važiuot lėtai, arba posūkis turi būt labai didelis, kad tas nenusverstų nuo bėgių. Prieš kelis, gal prieš 5 metus Ispanijoj traukinys jau netoli stoties nesumažino greičio ir išskrido nuo bėgų ties posūkiu. Tai tą traukinį galim lygint su savo charakteriu, su jo savybėm. Juk taip sunku jį nors kiek pastumt link gėrio, dorybės. Tam trukdo mūsų įpročiai, žinių trūkumas. Bet užsiimdami dvasine praktika darom lankstą, sukam link dorybės, kas išbūna ilgiau – link transcendencijos. Bet koks mūsų greitis ir kaip greit norim įveikt savo gyvenimo posūkius?
Žemaičiai sako „juo skubini, juo subini“. Taigi reikia laikytis greičio arba tiesiog stačiai nesusukt vairo, nes galim atbuli nuvairuot atgal iš kur parvairavę. Greitis – tai mano pokytis. Ko aš atsisakau, kas nepalanku ir ką priimu, kas palanku dėl savo dvasinio kelio. Jei 30 ar 40 metų keldavaus 7 ryto, tai gal verta pamąstyt kiek realu nuo rytojaus keltis 4 val. Per kiek laiko atsisakysiu tabako, netinkamos draugijos? Per kiek laiko kartosiu daug mantros, skaitysiu paskaitas, būsiu inicijuotas? Per pusmetį, metus? Kiek tai realu? Pastaruoju metu vis krenta akin savo dvasinį kelią palikę žmonės. Vieni jų ėmėsi naujos praktikos, kiti gi liko prie suskilusios geldos. Ir šiandien pažiūrėjau kiek senesnių renginių nuotraukas, tai atpažinau tik 1 veidą. Atrodo, kad jie visi mirė arba kad praėjo koks 30-40 metų. Žmonės ieško ir arba randa, arba ne, t.y. pasilieka arba išeina. Vis labiau realizuoju Prabhupados pasakymą, kad nereikia stebėtis, kas išeina, bet reikia stebėtis tais, kas pasilieka. Krišnos sąmonėj esu tik kelerius metus, bet jau daug žmonių nematau. Ir liūdnoka. Liūdnoka, kad nedaug pakeleivių bus. Bet toks gyvenimas. Buvo darželis, pradinė, vidurinė, kolegija, universitetas, kelios užsienio šalys. Kur tie visi žmonės? Jie tiesiog praeiviai. Klasiokai, kursiokai, mokytojai, kolegos – visi tik praeiviai. Bet ar tie ėję Prabhupados nutiestu keliu nebus tik išskridę iš posūkio? Gajaus Svetonijaus Trankvilo festina lente. Kai kada matau žmonių įsivaizdavimus tartum jie nespės, kažkas išvažiuos, negrįš, nėra laiko, jau tiek ir aniek jiems metų arba kad šiek tiek maldos juos jau padarė šventais. Bet visa tai sugriauna sėkla, bidža. Neišmanymo, skubėjimo, abejonės, neapsisprendimo, savęs iki galo nepažinimo sėkla.
Vėžlys laimėjo lenktynes su kiškiu tik dėl to, kad jis judėjo stabiliai, nors ir lėtai. O kiškis piškis strakalas tai šen, tai ten, tą tai aną. Neskubėjimas yra dorybė, o skubėjimas – aistra. Šrila Prabhupada sakė, kad savo gyvenime nieko neturim keist, tik pridėt Krišną. Čia jis turėjo omeny, kad pridėdami Krišną ir dar kažką keisdami mes, gal net dauguma mūsų, vakariečių, to neatlaikys. Tavo gyvenimas negali nesikeist užsiimant dvasine praktika, bet tai nereiškia, kad tu turi koncentruotis į tuos pokyčius. Mums ir kelių gyvenimų neužteks atsidėt darbui su savo pykčiais, geismais, pavydais ir panašiai. Juk nemaitinam atskirai rankos, kojos ar kaklo. Tereikia įdėt maisto į skrandį ir jis viską paskirsto. Mums net nereikia nurodyt skrandžiui kiek kokiai kūno daliai ar organui nusiųst maistinių medžiagų! Šito proceso nekontroliuojam. Kaip ir nekontroliuojam pono Dievo. Tarnas irgi nekontroliuoja šeimininko ir neklausinėja kur tas eina ir ką daro. Bet šeimininkas juo pasirūpina, jei tas atlieka tai, kas jam pavesta. Dvasiniam kely kontroliuojam tik savo pastangas, jų kiekį ir kiek malonės išmelsim. Čia ir darysim savo gyvenimo posūkius link amžinybės, žinojimo ir palaimos. Mes amžini, bet galvojam, kad šiek tiek po pensijos jau mirsim. Mes baigiam kelias mokyklas, bet kartais situacijos parodo, žinom tik, kad nieko nežinom. Ir esam šiek tiek laimingi sulaukę vaikų, šiek tiek užsidirbę, bet tai laikina. Gal ir nieko būtų čia gyvent, jei ta mūsų gaunama laimė testųs kiek ilgiau, ar ne? Bet ji laikina. Kančia laikina, turtas laikinas, žmonių kūnai. Viskas taip laikina. Taigi atsargiai! Posūkis!