Su draugu klajojom, tiksliau klampojom po gamtą. Išsitraukėm vienąkart slides ir šiaip galvojam palei gelžkelį gal praslysim, jei bus nuvažinėtas kelias. Ir buvo. Ir slydom apie 9 ar 10 km vienon pusėn. Maždaug pusiaukelėj geležinkelis daro lankstą. Ir tas lankstas tęsias maždaug 2 kilometrus. Oho! 2 kilometrų posūkis! Tai kažkaip nukrito tokia asociacija su mūsų gyvenimais. Traukinys sunkus, labai sunkus ir jis arba turėtų važiuot lėtai, arba posūkis turi būt labai didelis, kad tas nenuverstų nuo bėgių. Prieš kelerius metus Ispanijoj traukinys jau netoli stoties nesumažino greičio ir išskrido nuo bėgų ties posūkiu. Tai tą traukinį galim lygint su savo charakteriu, su jo savybėm. Juk taip sunku jį nors kiek pastumt link gėrio, dorybės. Tam trukdo mūsų įpročiai, žinių trūkumas. Bet užsiimdami dvasine praktika darom lankstą, sukam link dorybės, o kas išbūna ilgiau – link transcendencijos. Bet koks mūsų greitis ir kaip greit norim įveikt savo gyvenimo posūkius?
Žemaičiai sako „juo skubini, juo subini“. Taigi reikia laikytis greičio arba tiesiog stačiai nesusukt vairo, nes galim nuvairuot atgal iš kur parvairavę. Greitis – tai mano pokytis. Ko aš atsisakau, kas nepalanku ir ką priimu, kas palanku dėl savo dvasinio kelio. Jei 30 ar 40 metų keldavaus 7 ryto, tai gal verta pamąstyt kiek realu nuo rytojaus keltis 4 val. Per kiek laiko atsisakysiu žalingo įpročio, netinkamos draugijos? Per kiek laiko kartosiu daug mantros, skaitysiu paskaitas, būsiu dvasinio mokytojo inicijuotas? Per pusmetį, metus? Kiek tai realu?
Žmonės keičias, kažkas ateina, kažkas išeina. Toks gyvenimas. Buvo darželis, pradinė, vidurinė, kolegija, universitetas. Kur tie visi žmonės? Jie tiesiog praeiviai. Klasiokai, kursiokai, mokytojai, kolegos – visi tik praeiviai.
Gajaus Svetonijaus Trankvilo festina lente. Vėžlys laimėjo lenktynes su kiškiu tik dėl to, kad jis judėjo stabiliai, nors ir lėtai. O kiškis piškis strakalas tai šen, tai ten, tą, tai aną. Neskubėjimas yra dorybė, o skubėjimas – aistra. Šrila Prabhupada sakė, kad savo gyvenime nieko neturim keist, tik pridėt Krišną. Čia jis turėjo omeny, kad pridėdami Krišną ir dar kažką keisdami mes, gal net dauguma mūsų, vakariečių, to neatlaikys. Tavo gyvenimas negali nesikeist užsiimant dvasine praktika, bet tai nereiškia, kad tu turi koncentruotis į tuos pokyčius. Mums ir kelių gyvenimų neužteks atsidėt darbui su savo pykčiais. Juk nemaitinam atskirai rankos, kojos ar kaklo. Tereikia įdėt maisto į skrandį ir jis viską paskirsto. Mums net nereikia nurodyt skrandžiui kada, kiek ir kokiam organui nusiųst maistinių medžiagų! Šito proceso nekontroliuojam. Kaip ir nekontroliuojam pono Dievo. Tarnas irgi nekontroliuoja šeimininko ir neklausinėja kur tas eina ir ką daro. Bet šeimininkas juo pasirūpina, jei tas atlieka tai, kas jam pavesta. Dvasiniam kely kontroliuojam tik savo pastangas, jų kiekį ir kiek malonės išmelsim. Čia ir darysim savo gyvenimo posūkius link amžinybės, žinojimo ir palaimos.