Gal jums jau teko susipažinti su Don Rousse (dvasinis vardas Dhanešvara das) knyga „Dvasinė ekonomika pagal Bhagavadgytą. Ekonominės problemos suvokimas ir sprendimas. I dalis“, o gal ir ne. Knygos autorius yra tiksliųjų mokslų magistras, amerikietis jogas, dvasinis mokytojas, socialinis gyduolis ir socialinės ekonomikos ekspertas.
Knyga parašyta 2009 metais, išversta į lietuvių kalbą, o po pasibaigusio tiražo lietuviškai ji vieno gero žmogaus iniciatyva vėl perleista. Knyga susideda iš 8 skyrių: „Ekonominis žmogus“, „Geismas, pavydas ir godumas“, „Gėrio ekonomika“, „Aistros ekonomika“, „Neišmanymo ekonomika“, „Ateizmo ekonomika“, „Dieviška ir demoniška sąmonė“ ir „Ekonominės problemos suvokimas ir sprendimas“.
Ekonomika, kaip ir kultūra, švietimas, sportas, politika ir daugybė kitų sričių, yra neatsiejama nuo mūsų gyvenimo. Tai labai svarbi gyvenimo dalis. Šiandien, kaip niekad, ekonomika šlubuoja. Tiesą sakant, ateistinėje visuomenėje šlubuoja beveik viskas – nieko naujo. Šiuolaikinė ekonomika primena kompiuterį, kuris sprendžia problemas, kurių iki jo nebuvo. Užburtas ratas. Sunkiausia susitvarkyti su dirbtinai ir neekologiškai sukurtomis problemomis. Akivaizdu, kad daugiau yra palaikančių tokią ekonomiką nei su ja kovojančių.
Leonido Brežnevo epocha skelbė, kad ekonomika turi būti ekonomiška. Tai dviprasmiškas pasakymas. Ar ji turi būti taupi, ar turi pati save išlaikyti, net jei žalingais būdais – tarsi iš serijos „tikslas pateisina priemones“? Prisimename sovietmečio penkmečio planus, kai siekiant rodiklių buvo gaminama net brokuota produkcija.
Kas gali būti bendra tarp dvasios ir ekonomikos? Skamba panašiai kaip „savanoriškas kalėjimas“ ar „švari politika“. Tačiau dvasinis mokytojas Šrila Prabhupada atnešė mums, vakariečiams, džiugią žinią: viską galima sudvasinti. Net ir seksas gali būti dvasinis, jei jis šeimoje ir tik dėl vaikų, kuriuos vėliau auklėsime dievocentriškai. Kai kurie sako, kad visa kita – tik tuščias laiko švaistymas ar juslinis pasitenkinimas, šiandien labai populiarus. Kaip sakė Izraelio karalius Ekleziastas: „Tuštybių tuštybė, tuštybių tuštybė – viskas tuštybė“. Arba: „Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas.“
Autorius analizuoja ekonomiką neišmanymo, aistros ir dorybės gunose – trijose materialios gamtos energijose, kurios persmelkia viską. Ekonomika neišmanyme skurdina, kenkia ir naikina aplinką: augaliją, gyvūniją, žmoniją. Aistros ekonomika paremta kuo didesniu gamybos ir apyvartos kiekiu bet kokia kaina. Dorybinga ekonomika tausoja aplinką, yra ekologiška, orientuota į išteklių taupymą ir estafetės perdavimą ateities kartoms.
Autorius detaliai paaiškina, kodėl turime tai, ką turime: badą, karus, skurdą, infliaciją ir daugybę kitų problemų. Viskas orientuota į mažumos išlaikymą daugumos sąskaita – paprasta. Daug daroma tam, kad dauguma kuo labiau priklausytų nuo mažumos. Ir aišku, kad tokios sistemos ilgai neišlieka. Žlugo vergovė, komunizmas, socializmas. Neišliks niekas, kas eina prieš gamtą, visatą ir Dievą. Nepaklusnius mokinius mokytojas klupdo į kampą, teismas – į kalėjimą, o neekologiškos sistemos dažnai pačios sugriūva dėl vidinių nesutarimų.
Ekonomika nėra tik miesto, valstybės ar pasaulio reikalas. Tai ir mūsų asmeninis reikalas. Kiek mano gyvenime ekonomika yra ekologiška, vartotojiška, priklausoma, dievocentrinė? Gal ir neperku pieno iš parduotuvės, bet ar tikrai nekaltas pienas iš ūkininkų, kurie patys neaugina veršelių?
Tobulėsime tada, kai kuo daugiau gyvenimo sričių suekologinsime, išvalysime ir galiausiai sudievinsime. Kuo mažiau turėsime sąlyčio su neišmanymu ir aistra ir kuo daugiau – su dorybe ir transcendencija, tuo laimingesni būsime. Laimė yra santykiuose. Tad verta paklausti savęs: kokie šiandien mano santykiai su aplinka?