Gal tau, skaitytojau, jau teko susipažint su Don Rousse (dvasinis vardas Dhanešvara das) knyga „Dvasinė ekonomika pagal Bhagavadgytą. Ekonominės problemos suvokimas ir sprendimas. I dalis“, o gal ir ne. Šitam trumpam įraše pasidalinsiu mintim apie šią knygą. Knygos autorius yra tiksliųjų mokslų magistras, amerikietis jogas, dvasinis mokytojas, socialinis hileris ir socialinės ekonomikos ekspertas.
Knyga parašyta 2009 metais, išversta į lietuvių ir po pasibaigusio tiražo lietuvių kalba vieno gero žmogaus iniciatyva ji vėl perleista. Knyga turi 8 skyrius: „Ekonominis žmogus“, Geismas pavydas ir godumas, Gėrio ekonomika, Aistros ekonomika, Neišmanymo ekonomika, Ateizmo ekonomika, Dieviška ir demoniška sąmonė ir Ekonominės problemos suvokimas ir sprendimas.
Ekonomika, kaip ir kultūra, švietimas, sportas, politika ir dar daug kitų sričių, yra neatsiejama nuo mūsų gyvenimo. Tai labai svarbi mūsų gyvenimo sritis. Šiandien kaip niekad ekonomika šlubuoja. Tiesą sakant, ateistinėj visuomenėj viskas stipriai šlubuoja, nieko naujo. Šiuolaikinė ekonomika panaši į kompiuterį, kuris sprendžia problemos, kurių iki jo nebuvo. Užburtas ratas. Sunkiausia susitvarkyt su tom problemom, kurios sukurtos dirbtinai, neekoligiškai. Kad ir kiek kažkas kovoja ar bent jau vaizduoja, kad bando kovot su labai neigiamu alkoholio poveikiu per jo prekybos mažinimą, vistiek prekybcentrių lentynos lūžta nuo bonkių ir skarbonkių. Akivaizdu, kad daugiau palaikančių tokią ekonomiką nei su ja kovojančių.
Leonido Brežnevo epocha skandavo, kad ekonomika turi būti ekonomiška. Čia dviprasmiškai tokį jų pasakymą galiu suprast. Ar ji, turima omeny, turėtų būti taupi, ar kažkokiais būdais pati save palaikyt, kad ir žalingais būdais, galbūt ir iš serijos, kad tikslas pateisina priemones? Žinom gi sovietmečio penkmečio planus, kai skaičiam parodyt buvo gaminama net brokuota produkcija.
Bet kad daugiau neišsiplėsčiau, daugiau apie knygą. Rodos, kaip čia gali būt dvasinė ekonomika. Skamba panašiai kaip savanoriškas kalėjimas ar švari politika. Bet taip, dvasinis mokytojas Šrila Prabhupada mums, vakariečiams atnešė džiugią žinią. Iš jo sužinojom, ka bet ką galim sudvasint. Net ir seksas gali būt sudvasintas, jei jis šeimoje ir tik dėl vaikų, kuriuos vėliau auklėsim jiems duodami Dievą, privesdami juos prie Jo. Visa kita tik tuščias laiko švaistymas ar juslinis pasitenkinimas, kuris šiandien yra labai populiari laiko švaistymo forma. Kitaip, kaip sakė Izraelio karalius Ekleziastas, „Tuštybių tuštybė, tuštybių tuštybė, viskas tuštybė“. Tą patį jis torėjo omeny ir sakydamas „Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas“.
Autorius nagrinėja ekonomiką neišmanyme, aistroje ir dorybėje, kitaip sakant trijose materialios gamtos energijose, kurios persmelkia viską ir visur. Ekonomika neišmanyme skurdina, kenkia ir naikina aplinką: augaliją, gyvūniją, žmoniją. Aistros ekonomika paremta kuo didesniu produkcijos ir apyvartos kiekiu bet kokia kaina. Dorybinga ekonomika tausoja aplinką, yra ekologiška, orientuota į išteklių tausojimą, estafetės perdavimą ateities kartom. Autorius labai detaliai aprašo, kaip mes šiandien turim tai, ką turim: badą, karus, skurdą, infliaciją ir daugelį kitų problemų. Viskas orientuota į mažumos išlaikymą daugumos sąskaita, viskas paprasta. Tai ateistinė ekonomika, netgi demoniška. Žmonės apkrauti mokesčiais, iš jų atiminėjama nuosavybė, duodama iliuzinė laimė. Daroma viskas, kad dauguma kaip įmanoma labiau priklausytų nuo mažumos. Tai demoniška mąstysena. Aišku tik viena, kad tokių ir panašių sistemų dienos jau suskaičiuotos nuo pat pradžios. Praktiškai žlugo atvira vergovė, komunizmas, siocializmas. Nieks neišliks kas eina prieš gamtą, visatą ir Dievą. Nepaklusnius mokinius mokytojas klupdo kampan, teismas uždaro kalėjiman arba tokie veikėjai susinaikina iš vidaus kažko nepasidalindami. Demonai sugeba kooperuotis, bet jų silpnybė ta, kad jie tarpusavy išsigaudo ir išsišaudo.
Ekonomika nėra tik miesto, valstybės, pasaulio reikalas. Tai ir mano asmeninis reikalas. Kiek mano gyvenime ekonomika ekologiška, vartotojiška, priklausoma, dievocentrinė? Gal ir neperku pieno iš parduotuvės, bet ar toks jau nekaltas pienas iš ūkininkų, kurie skerdyklon atiduoda kelių metų veršelius, kai karvės gyvena iki 25 metų. Aišku, čia net nesusiję su karvės amžium, nes amžius nesuteikia teisės į eutanaziją, „užmigdymą“ ar paskerdimą. Mes tobulėsim, kai kuo daugiau gyvenimo sričių suekologinsim, išvalysim ir galiausiai sudievinsim. Kuo mažiau sąlyčio turėsim su neišmanymu ir aistra, tuo laimingesni būsim. Laimė yra santykiuose. Kokie, pasvarstykim, šiandien mano santykiai su aplinka?