Šįkart pasidalinsiu patirtim apie šiltus žmones. Jie šilti ne todėl, kad dar gyvi, ne todėl kad kūno temperatūra 36.6 laipsnio ir ne todėl, kad jie iš saunos išėjo, bet kad jų vidus šiltas. Visai neseniai kalbuos su kaimyne, nes ta dviratį nori pirkt, tai klausinėja kas kaip, atseit aš žinovas. Mes – vaikystės draugai, aš čia, Varėnoj, o ji tik kartais čia sugrįžta pas tėvus. Ištekėjo. Nu ir mums kalbant prieina jos vyras pasilabint. Mes tik šiaip tokie pažįstami, nelabai daug bendraujam. Bet jis tąkart priėjo ir pasisveikindamas apkabino mane. Aš toks apšalau. Pasijaučiau lyg jis – vaikystės draugas, lyg jis 100 metų manęs nematęs, tokią šilumą jis paskleidė. Šilta šypsena, romumas, nuoširdumas tiesiog liejas kaip krioklio vanduo. Iš kur visa tai?
Neseniai dalyvavau vieno dvasinio mokytojo vjasa pudžoj (gimtadieny), nors paties mokytojo ten nebuvo. Jis nėra mano dvasinis mokytojas. Tai tam renginy pastebėjau vieną dalyką. Nufilmuota, kaip kartą mokytojas atvažiuoja į jogos stovyklą, išlipa iš mašinos ir eina link palapinės, kur skaitys paskaitą. Jam pakeliui iš abiejų pusių sostoję stovylautojai, mokytojo sekėjai, mokiniai, pažistami. Tai žiūriu jis priėjo prie vieno pirmųjų bhakti jogų Lietuvoje ir jį apsikabino. Matyt, jie pažįstami dar nuo sovietmečio, kai Kaune juos gaudė KGB žmonės. Tai net per ekraną labai aiškiai pasijautė ką tas apsikabinimas reiškia tiems žmonėms. Jie nieko nekalbėjo, tiesiog mokytojas jį apkabino. Tai primena Radharanės laišką Krišnai, kai Ši susiruošė jau kažką Jam parašyt, bet tesugebėjo išvedžiot „Brangus, Krišna“ ir toliau rašyt negalėjo, nes akys išsiskyrimo nuotaikoj buvo pilnos ašarų. Tik klapt klapt tos ašaros ant lapo. Ji suprato, kad nesugebės tąkart parašyt laiško ir nusiuntė tik tokį su tais dviem žodžiais. Gavo Krišna tą laišką ir jau susiruošė Jai atrašyt. Pradėjo: „Brangi Radha…“ ir klapt klapt ašaros. Va tokia yra viską pasakanti pati brangiausia išsiskyrimo nuotaika.
Tai iš kur ta pasauliečių šiluma? Užtenka pasižiūrėt į kai kurias Šrilos Prabhupados nuotraukas ar vaizdo įrašus, kad pajustum jo šilumą. Jo šiluma – tai gilus gailestis mums, pamiršusiems iš ko duoną valgom, nežinantiems, pamiršusiems iš kur atėjom, ką čia turim veikt ir kur eisim toliau po mirties. Mums, gyvenantiems kūno koncepcijoj, mėsavalgiams murziukams. Kažkaip lyg ir natūralu, kad mahatma, guru, sadhu šviečia, šildo, bet kodėl šido kai kurie pasauliečiai? Iš kur ta šiluma? Iš kur ta ramybė, neskubėjimas, paprastumas, šilta šypsena, tavęs išklausymas be jokių pastangų, manierų, motyvų? Praeities dorybinga veikla, gera karma? Atrodytų, dvasininkai ar dvasine praktika užsiimantieji turėtų būt bent kiek panašūs į tuos šiltus pasauliečius, bet nė iš tolo, tik vienas kitas.
Vienas jogas yra pasakęs, kad dvasinė praktika – tai charakterio savybių keitimas. Nieko sau, pasakysim, ar ne! Iš tikrųjų mes turim labai daug tų savybių ir mums nė kelių gyvenimų gali neužtekt dirbant vien tik su pykčiu ar pavydu. Bet užsiimdamas dvasine praktika aš naikinu pyktį ir pavydą. Naikinu ne prašydmas Dievo tai padaryt, bet užimdamas tarno poziziją Dievo atžvilgiu. Man juk nereikia maitint kiekvienos kūno dalies atskirai. Tai padaro skrandis, jis visiems organams duoda to maisto tiek, kiek jiems tuo metu reikia. Man nereikia laistyt kiekvieno ar bent jau daugumos medžio lapų, tenka palaistyt jo šaknis. Tokius pavyzdžius pateikdavo Prabhupada. Tai suminėjęs noriu pasakyt, kad ir mes tos šilumos turėsim vieną dieną. Kai pamokinsim jaunesnį, susidraugausim su sau lygiu ir atiduosim pagarbą vyresniam, kai suprasim savo padėtį, dvasinio mokytojo padėtį, kai suprasim dalykų esmę, žmogaus kančią ir jos priežastį, tada mes šiltai apkabinsim žmogų. Saulė ne tik šviečia, ji ir šildo. Mes nepradėsim šviest negavę ir neįsisamoninę Vedinių žinių, neatlikdami tarnystės, kol nepamiršim savęs ir vietos, prie kurios esam prisirišę. Saulė šviečia ir šildo tik dėl to, kad jos nieks neužstoja, ji negyvena neišmanyme, jos neveikia iliuzija, netobulos juslės, ji nelinkus apgaudinėt ir ji neklysta. Ji tiesiog neturi trūkumų. Ar mes galim ką įsivaiduot neturint trūkumų? Ką gali varlė įsivaizduot apie vandenyną kvaksėdama baloj keli kilometrai nuo to vandenyno? Ką aš pasakyčiau japoniškai, jei nė vieno hieroglifo nepažįstu?
Mus labai žavi mažamečiai genijai, vunderkindai, moksliukai, kitokio mąstymo žmonės. Mane žavi šilti žmonės, kai net neišsivaiduoju kas jų šilumos šaltinis. Lyg žiūrėčiau į šviečiantį be baterijų prožektorių.