Kartais taip nutinka, kad išsakom kokią mintį, bet ji būna per daug filosofinė ir įdomi, kad jos neaptart plačiau. Trise vakar kalbam sau ir kažką pasakiau apie laisvą Lietuvą, tai pašnekovas sako Lietuva nepriklausoma todėl, kad nuo jos niekas nepriklauso. Juokingai skamba, ar ne? Bet man labai patiko šita mintis. Aišku, jis turėjo omeny, kad dabar mums nurodymai nuleidžiami iš Europos Sąjungos, galbūt rinkėjų žodis paskutinis ir panašiai. Gal iš dalies taip ir yra. Galima tapt tokiais nepriklausomais net savo noru.
Dabar gi skanduojama, rėkia „Būk savimi“, „Taip, tu gali“, „Tiesiog daryk“ „Būk savarankiškas!“. Bet gi iš tikrųjų siela yra nepriklausoma, nes nuo jos niekas nepriklauso. Iš dalies. Jai priklauso tik teisė rinktis, kurioj pusėj ji bus: dievotų ar nelabai dievotų būtybių. Čia Žemė, čia vyksta gėriečių ir negėriečių kova, o sąlygos tokios, kad negalim likt nešališki, nepriklausomi, nedalyvaujantys. Kadangi negalim nieko neveikt, vis vien labiau linksim į kažkurią pusę.
Prieš savaitę Varėnoj buvo minima kariuomenės, partizanų diena ir prigūžėjo, priskrido ministrų, kareivių, policininkų ir spoksotojų. Prisvežė jie čia šiek tiek karinės technikos parodyt. Tai tokia įspūdinga. Metalo gabalas ant ratų sveria 56 tonas. Kai kurių mašinų litražas – 45 l / 100 km. Vienos tokios šūvio nuotolis – 40 km. Tiek užkariautojai, tiek besiginantys turi lipt į tas mašinas ir šaudytis, stumdytis. Ir taip visais laikais buvo. Tik dabar ginklai ne subtilūs, kaip kad vediniais laikai, bet labai grubūs – daug geležies. Bet net ir gėriečiai čia priversti imtis smurto dėl gėrio. Kad ir kurioj pusėj būsi, tu priklausomas. Priklausai vienam ar kitam frontui. Vaikai priklausomi nuo vaikų, senelių, mokytojų, tėvai – nuo darbdavio, valstybės, toji – nuo kitų valstybių. Net ir kurioj nors Afrikos pakampėj esanti skruzdėlė per labai ilgus ryšius priklauso nuo manęs, o aš – nuo jos. Tas ryšys silpnas, nes tarp mūsų didelis atstumas, bet vis tiek ryšys yra.
Iš tikrųjų galim pasimedituot apie savo (ne)priklausomybes. Ar nesu priklausomas nuo elektronikos, laiko gaišimo, dykaduoniavimo, nepalankios socialinės aplinkos. Turim eit, bėgt į šviesą ir šilumą, gėrį, taiką. Turim ugdytis švarias priklausomybes, sutelkt į jas dėmesį. Daug daugiau pasieksim ne spręsdami laikinas problemas (iš tikrųjų užduotis), bet amžinas. Mums čia tų užduočių netrūksta, bet rinkimės spręst sielos reikalus ir anie patys išsispręs. Mūsų reikalas yra tapt nepriklausomais nuo laikinumų ir priklausomais nuo Dievo tuo pačiu metu. Bet daugiau siekim priklausomybės nuo Dievo ir Jo tyrų tarnų. Mums nereiks rūpintis stogu, maistu, apranga, avalyne, šiluma ir dar daugeliu kuo, jei tesieksim vieno vienintelio – Dievo. Sūnui, kad jam nieko netrūktų, tereikia nepalikt tėvo, karts nuo karto padaryt, ką jis paprašo padaryt. Bet labiausiai turbūt tik užteks būt prie jo, matyt, bendraut.
Turim pastebėt savo būtį, kad nemanytumėm, jog buvom nebuvę, nugyvenom negyvenę. Kad gyvenimas nevirstų atskirais paveikslo fragmentais.