Kartais taip nutinka, kad leptelnam kokią mintį, bet ji būna per daug filosofinė ir įdomi, kad jos neaptart plačiau. Trise vakar kalbam sau ir kažką pasakiau apie laisvą Lietuvą, tai pašnekovas sako Lietuva nepriklausoma todėl, kad nuo jos niekas nepriklauso. Juokingai skamba, ar ne? Bet man labai patiko šita mintis. Aišku, jis turėjo omeny, kad dabar mums nurodymai nuleidžiami iš Europos Sąjungos, mūsų žodis paskutinis ir panašiai. Gal iš dalies taip ir yra. Galima tapt tokiais nepriklausomais net savo noru. Bet man iškart šmežtelėjo mintis apie sielą, jivą. Dabar gi skanduoja, rėkia „Be yourself“, „Yes, you can“, „Just do it“ „Be on your own!“. Bet gi iš tikrųjų siela yra nepriklausoma, nes nuo jos niekas nepriklauso. Iš dalies. Jai priklauso tik teisė rinktis, kurioj pusėj ji bus: dievotų ar demoniškų būtybių. Čia Žemė, čia vyksta geriečių ir negeriečių kova, o sąlygos tokios, kad negalim likt nešališki, nepriklausomi, nedalyvaujantys. Kadangi negalim nieko neveikt, visvien labiau linksim į kažkurią pusę. Be dvasinio švietimo jau matom kurion pusėn daugumas linksta arba yra lenkiami, kaip čia pasakius.
Prieš savaitę Varėnoj buvo minima kariuomenės, partizanų diena ir prigūžėjo, priskrido ministrų, kareivių, policininkų ir spoksotojų. Prisvežė jie čia šiek tiek karinės technikos parodyt. Tai tokia įspūdinga, sakyčiau. Metalo gabalas ant ratų sveria 56 tonas. Kai kurių mašinų litražas – 45 l / 100 km. Vienos tokios šūvio nuotolis – 40 km. Tai ir galvoju, kad tiek užkariautojai, tiek besiginantys turi lipt į tas mašinas ir šaudytis, stumdytis. Ir taip visais laikais buvo. Tik dabar ginklai ne subtilūs, kaip kad vediniais laikai, bet labai grubūs – daug geležies. Kali juga. Bet net ir geriečiai čia priversti imtis smurto dėl gėrio. Kad ir kurioj pusėj būsi, tu priklausomas. Priklausai vienam ar kitam frontui. Vaikai priklausomi nuo vaikų, senelių, mokytojų, tėvai – nuo darbdavio, valstybės, toji – nuo kitų valstybių. Net ir kurioj nors Afrikos pakampėj esanti skuzdėlė per labai ilgus ryšius priklauso nuo manęs, o aš – nuo jos. Tas ryšys silpnas, nes tarp mūsų didelis atstumas, bet vistiek ryšys yra.
Iš tikrųjų galim pasimedituot apie savo (ne)priklausomybes. Ar priklausau nuo tabako, mėsos, alkoholio pramonės? Ar nesu priklausomas nuo elektronikos, laiko gaišimo, dykaduoniavimo, blogų charakterio savybių, neigiamos socialinės aplinkos. Turim tolintis nuo šio tamsumo ir bėgt į šviesą ir šilumą, gėrį, taiką. Turim ugdytis švarias priklausomybes, sutelkt į jas dėmesį. Daug daugiau pasieksim ne spręsdami laikinas problemas, bet amžinas. Mums čia problemų netrūksta, bet rinkimės spręst sielos reikalus ir anie patys išsispręs. Mūsų reikalas yra tapt nepriklausomais ir priklausomais tuo pačiu metu. Bet daugiau siekim Šri Krišnos priklausomybės, Jo Paties ir Jo tarnų priklausomybės. Mums nereiks rūpintis stogu, maistu, apranga, avalyne, šiluma ir dar daugeliu kuo, jei tesieksim vieno vienintelio – Dievo. Sūnui, kad jam nieko netrūktų, tereikia nepalikt tėvo, karts nuo karto padaryt, ką jis paprašo padaryt. Bet labiausiai užteks būt prie jo, matyt, bendraut. Bet jau labai užimti esam. Paliekam namus, net vaikus, tėvus ir skubam pigaus pinigo vikytis, laikinos laimės ieškotis, plastmases pirkt ir greit išmest.
Nepastebim savo būties, buvom nebuvę, nugyvenom negyvenę. Gyvenimas virtęs ne paveikslu, o atskirais jo fragmentais. Bet materijos nelaimė – jos laikinume, todėl ilgai nepasiliksim prie jos, keliausim vėl ieškodami laimės.