Šiandien trumpai pasidalinsiu patirtim apie pokyčius, kuriuos darom gyvenime. Būna, kad kažką pakeičiam savo dienos režime, santykiuose ar šiaip kurioj srity spontaniškai, o būna, kad planuojam, riuošiamės, norėtumėm, gal kada nors ir panašūs dalykai. Kai tik pirmą kartą gyvendamas Danijoj išgirdau apie vegetarizmą, o tai buvo gal Anantaros prabhu paskaita, gal Dariaus Ražausko, tai iškart kažkas susišvietė. Tiksliai net nepasakysiu kas ir kaip buvo, bet iškart daugiau jau nepirkau nei mėsos, nei žuvies, nei kiaušinių. Va taip iškart! Dabar galvoju, kad vos ne užhipnotizuotas buvau ar ką. Visiškai negalvojau kokia man iš to nauda bus, apie gyvūnų patiriamas kančias, kai juos skerdžia, nei ką čia dabar reiks valgyt, jei nepirksiu viso to. Aišku, vėliau buvo įdomu. Prisipirkau įvairių kruopų, miltų, kepiau blynus, dariau košes. Po kelių mėnesių slėgė galvą, o jau vėliau ir rimta problema iškilo ką normalaus valgyt. Padėjo draugas parodydamas kaip pasigamint daržovių troškinį. Bingo! Daržovių turim įvairių, tai tik troškinius ir galima valgyt keičiant daržoves.
Kiek ilgiau truko reikalas su kakava. Aš vata doša, tai saldumynus mėgstu. Šokoladus lesdavau vieną po kito, sūrelius. Kakava kaip produktas ajurvedos priskiriamas neišmanymui. Bet nesukau dėl to galvos. Po to sužinojau, kad joje yra kofeino, kuris yra proto stimuliantas. Ir pasižiūrėjęs kiek daug prekyboje kakavos susivokiau, kad tai tikrai nepalankus dalykas. Prekybos centruose gerų kokybiškų dalykų nedaug. Tai ir galvoju, kad kartoju maha mantrą, o „man“ sanskritu reiškia protą, o „tra“ – šalinti, valyti. Tai aš čia tuo pačiu metu, taip išeina, valau protą, tada einu stimuliantus vartot. To ir pakako jos atsisakyt. Praėjo dar tik pora mėnesių, apčiuopiamo rezultato nejaučiu, gal kažkiek subtiliai. Bet čia dėl to, kad aplink pilna protą neraminančių dalykų, tokių kaip norai, troškimai, daiktai, tvarka, švara. Su tuo irgi dirbu. Nu tai va, su kakava šiek tiek užtruko reikalas.
Bet apie ką čia labiausiai noriu parašyt, tai apie mūsų planuojamus pokyčius. Būna gi, kad nei iš šio, nei iš to pareina galvelėn mintis kažko atsisakyt ar atvirkšiai – kažką įvest nauja, kažko sumažint, padidint ir panašiai. Tai labai geras ženklas. Ir čia yra neatidėliojimo momentas. Sunkiausia užduotis – pakeist save ir kitą. Bet jei šovė galvon atsisakyt kavos, alkoholio, mėsos, galbūt pradėt daryt mankštą, kvėpavimo pratimus, tai valio! Ir tai nereiškia, kad tai reikia pradėt įgyvedint nuo pirmadienio, nuo kito mėnesio pirmos dienos, nuo algos, po avanso, Naujų Metų ir visa ta pasaka. Tada labai rizikuojam. Rizikuojam to nepadaryt. Pirma atėjus į galvą mintis eina iš širdies, iš Paramatmos. Bet dar nepraėjus sekundei po pirmos minties, mūsų draugas protas mums siūlo palaukt pirmadienio, kito mėnesio pirmos dienos ar kitų metų. Protas nori, kad mes pasvajotumėm ir mums tai praeitų. Bet nedvejokim! Kad ir kiek ir kokių dalykų darytumėm, juk žinom ten kažkur giliai, tai palanku mums ar ne. Gi nedaug turbūt rūkančių mano, kad rūkymas nedaro žalos, juolab dar mažiau atsiras teigiančių, kad net duoda naudos. Koks alkoholikas pasakys, kad jam alkoholis suteikia fizinių, psichinių ir dvasinių jėgų? Mankšta, žinom gi, yra sveika, tai jei šovė tokia mintis, imkimės! Gal ne po 1 valandą iškart, bet nuo kažko reikia pradėt. Ta iš Paramatmos mintis gali būt transliuojama ne vieną kartą, bet per savo užimtą protą, per radža guną negirdim jos. Bet išgirsim. Kai tam ateis laikas. Kai apsivemsim nuo siaubo, veiksmo filmų, tabako, alkoholio, pasyvumo, sveikatos sutrikimų. Mes tokie esam, kad negalim būt vienoj vietoj, nes mes sukurti tobulėt. Tai ir tobulėjam sau savanoriškai arba stumiami materialios gamtos dėsnių. Mokesčius irgi, galim rinktis, mokėt kas mėnesį savanoriškai tvarkingai arba laukt, kol valstybė atsiųst už susikaupusias sąskaitas antstolius. Arba išvis iškraustys iš buto, o jei gyvenam nuosavam name – atjung elektrą, vandenį, neveš šiukšlių ir viso gero! Tokia tatai situacija – savanoriškai arba priverstinai. Vistiek ateis didesnių ar mažesnių pokyčių metas. Kaip Marijonas Mikutavičius dainavo: „Ir tavo rūpesčiai vieną dieną baigsis, tavo gyvenimas vieną dieną keisis…“. Čia geras variantas. O dabar kiek prastesnis – kai tavo rūpesčiai keičias, o gyvenimas baigias, arba kai per medžius miško nematai.