Šiandien aš ir dviratukas numynėm iki Varėnos pakrašty esančių ežerėlių – Žiežulio ir Ilgelio. Jie kaip broliai, tik siaura miško proskyna juos skiria. Ten taip ramu. Vėjas kalba per pušų viršūnes arba pušys per vėją. Nėra jokio radžaso, iš dalies ir tamaso, neskaitant šalčio. Juk mums tai taip artima – ramybė. Nėra jokių rėkalojimų, šūkalojimų, variklių, dūmų, stiklų, plastmasių, šviesoforų, betonų, asfaltų ir dar šimtų paskui žmogaus veiklą iš jo užteršto proto besivelkančių dalykų. O čia tik medžiai, ežeras, sniegas, krūmai, vėjas, tyla, ramybė. Juk ten kažkur giliai ir mumyse tai yra, bet neturim laiko. Neturim laiko pristabdyt, atsikvėpt, pamąstyt. Reikia eit, dirbt, dabot šunis, kates, skraidyt, vėl dirbt. Koks tolkas iš mano veiklos? „Bhagavad-gitoj. Kokia ji yra” 4.18 rašo: „Kas neveikimą mato veikloje, o veiklą – neveikime, tas išminčius tarp žmonių. <…>“. Kokioj gunoj veikiu? Kur mano Senekos aptarta sielos ramybė? Aplink triukšmas, bet mane tai veikia ir kiek tai veikia?
„Bhagavad-gitoj. Kokia ji yra” Krišna su Ardžuna daug kalba apie ramybę: pradedant nuo 2.66 šlokos ir baigiant 66 šloka paskutinio, 18 skyriaus. Krišna retoriškai klausia pirmoj minėtoj šlokoj tai ar galima gi laimė be ramybės? Toliau jis sako Ardžunai, kad ramybę patirs numaldęs troškimus, jusles, atsisakęs nuosavybės jausmo, klaidingos savimonės. Ramybė, toliau kalba, patiriama atliekant pareigas, kas yra pasišventęs transcendentiniam žinojimui, aukoja Krišnai visus savo veiklos vaisius, kas nugalėjo protą, yra teisuolis ir galiausiai kas atsiduoda Krišnai. Štai kas yra ramybė. Tai ne relaksacinė muzika, pasivažinėjimas, pabėgiojimas, filmo pažiūrėjimas ir ne atostogos. Anantara prabhu kartą paskaitoj pasakė, kad kasdien turim skirt laiko ramybei, poilsiui, tada nereikės tik kartą per metus atostogaut. Ramybė – dvasine praktika užsiimančiųjų privilegija. Kaip sakė Prabhupada, kiekvienai materialiai problemai yra dvasinis sprendimas. Ramybė išsprendžia daug mano materialių problemų. Ir jas ne tik išsprendžia, ne tik jų sumažėja, bet ir naujų mažiau randas.
Ramybės ieškau gamtoj, skaitydamas Šrilos Prabhupados knygas, mankštoj, kvėpavime, mantroj, dvasiniam filme / muzikoj. Taip pat ją padeda susikurt juslinio pasitenkinimo apribojimas. Kartais internete pažiūriu juokelių – taip nesukuriu įtamos akims, kartais paklausau etno, pagonių muzikos – nesukuriu įtampos ausims. Nosis kvėpina paaukotus smilkalus, kuriuos labai mėgstu, o liežuvis tenkinasi paaukotais saldumynais. Toliau – nuosavybė. Tai čia jau ramus, nes viskas, ką turiu – knygos, du dviračiai, paspirtukas, kompas, telefonas, rūbai ir lagaminas. Neturiu šeimos, brolių, nei seserų, nedaug draugų. Prie vietos per daug neprisirišęs – šiandien gyvenu čia, rytoj ten, poryt ten. Anksčiau taip ir buvo. Tam turi įtakos vata doša, kuri negali pasėdėt vienoj vietoj. Bet iš dalies ir gerai, mažiau prisirišimų. Toliau Krišna kalba apie pareigas. Turiu keletą pareigų: padedu bobutei, platinu vedines knygas, pareigos prieš kūną – ahimsa maistas, mankšta, švara, pareiga kitam kūnui, namui – jo priežiūra ir galiausiai aplinka. Po to minima klaidinga savimonė, kad nesu kūnas, bet siela. Tai šitą dalyką realizuot dar užtruks, gal ir labai ilgai. Kas nugalėjo protą. Protą galima nugalėt jį primušant, kaip siūlė Šrilos Prabhupados dvasinis mokytojas, arba susidraugaujant su juo, nes „Protas turi padėti žmogui išsigelbėti, o ne pražudyti save. Protas – sąlygotos sielos draugas ir priešas“ („Bhagavad-gita. Kokia ji yra” 6.5). Tai mėginu pastarąjį metodą. Bandau su juo susidraugaut per daug neprisileisdamas, o jam pavadovaut stengiuos pavest intelektą. Kas čia toliau seka? Veiklos vaisių aukojimas. Ką gaunu, viską paaukoju, ką padarau, padėkoju už duotas jėgas, intelektą. Dar liko teisybė. Teisybė kitiems ir, aišku, sau pačiam. Ar nesu dviveidis, ar tai mano kelias? Ar aš teisingas sau pačiam, ką darau ir dėl ko tai darau? Teisybė paprasta – arba lieku ant kranto, arba išplaukiu. Lieku su materija arba plaukiu ieškot dvasinio mokytojo, kuris „Pašvietęs žinojimo žiburiu atvers man akis“, nes „Šiame Kali amžiuje vienintelis būdas išsivaduoti yra kartoti šventą Viešpaties Hari, Krišnos vardą. Nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio“ (Brihad Naradija Purana, 8.126). Atsidavimas Krišnai. Tai paskutinis „Gitopanišadoj” paminėtas ramybės šaltinis. Atsidavimas – tai savo minčių, žodžių ir darbų paskyrimas Dievui. Ir ne dešimtoji ar penktoji dalis nuo mano visų minčių ar darbų, bet visos 100! Prabhupada sakė, kad mes galvojam tik apie du dalykus: apie save ir kur esam. Tai čia turbūt pasiliekam 80 nuošimčių visų savo žygdarbių. Labai nelengva negalvot apie save ir apie vietą, kurioj esi, ar ne? Turiu sau tokį artimą realizuotą pavyzdį. Kadangi dirbęs viešbučiuose, suprantu kas norima pasakyti. Sakoma, darbdaviui tereikia pasirūpint personalu, o šie pasirūpins klientais. Mačiau ir tokių variantų, kad tyčia ar netyčia, nebuvo per daug pasirūpinta nei šiais, nei anais. Bet idėja aiški, ar ne? Kam man buvo sukt galvą dėl tėvų, kuriuos gavau, dėl draugų, dėl stogo virš galvos, dėl dar daugelio dalykų. Jie tiesiog buvo duoti. Už gerus darbus buvo duota daugiau, už griekus – mažiau ir net kai kas atimta. Bet iš esmės mums viskas duodama, bet kadangi niekaip nesiseka užgęsint savo jau senokai, matyt, užkurto norų lauželio, vis patys kurpiam planus iš kur malkų parsinešt. Tai ir vargstam sau vieni dideliam karminiam miške, ir temipiam žabalus namolio. Procesas, Krišnos sąmonė, duotas, belieka nieko nesugadint, kaip sakė Prabhupada. Gal kartais ir norisi to greičio, rezultato, emocijų, bet jau vien ta pačia ramybe esam šiek tiek apdovanoti. Kiek žmonių kenčia vien tik dėl to, kad neturi ramybės – nei išorinės, nei vidinės.
Kurkimės ramybę aplink ir viduj, dalinkimės ja ir, kaip sako krikščionys mišiosna, palinkėkim vieni kitiems ramybės.