Šiandien aš ir dviratukas numynėm iki Varėnos pakrašty esančių ežerėlių – Žiežulio ir Ilgelio. Jie kaip broliai, tik siaura miško proskyna juos skiria. Ten taip ramu. Vėjas kalba per pušų viršūnes arba pušys kalba per vėją. Juk mums tai taip artima – ramybė. Nėra šūkalojimų, variklių, dūmų, stiklų, plastmasių, šviesoforų, betono, asfalto. O čia tik medžiai, ežeras, sniegas, krūmai, vėjas, tyla, ramybė. Juk ten kažkur giliai ir mumyse tai yra, bet neturim laiko. Neturim laiko pristabdyt, atsikvėpt, pamąstyt. Reikia eit, dirbt, dabot šunis, kates, skraidyt, vėl dirbt. Koks tolkas iš mano veiklos?
„Bhagavad-gitoj“ 4.18 rašo: „Kas neveikimą mato veikloje, o veiklą – neveikime, tas išminčius tarp žmonių. <…>“. Kokioj gunoj (materialios gamtos energijoj) veikiu? Kur mano Senekos aptarta sielos ramybė? Aplink triukšmas, bet kaip tai veikia mane ir kiek tai veikia?
„Bhagavad-gitoj“ Viešpats Krišna su Ardžuna daug kalba apie ramybę: pradedant nuo 2.66 šlokos (posmo) ir baigiant 66 šloka paskutinio, 18 skyriaus. Krišna retoriškai klausia pirmoje minėtoje šlokoje: ar galima gi laimė be ramybės? Toliau Jis sako Ardžunai, kad ramybę patirs tas, kuris numalšina troškimus, jusles, atsisako nuosavybės jausmo, klaidingos savimonės. Ramybė, toliau kalba, patiriama atliekant pareigas, kas yra pasišventęs transcendentiniam žinojimui, kas aukoja Krišnai visus savo veiklos vaisius, kas nugalėjo protą, yra teisuolis ir galiausiai tas, kas atsiduoda Krišnai.
Štai kas yra ramybė. Tai ne relaksacinė muzika, ne pasivažinėjimas, ne pabėgiojimas, ne filmo pažiūrėjimas ir ne atostogos. Anantara prabhu kartą paskaitoje pasakė, kad kasdien turim skirti laiko ramybei, poilsiui – tada nereikės tik kartą per metus atostogauti. Ramybė – dvasine praktika užsiimančiųjų privilegija. Kaip sakė Prabhupada: „kiekvienai materialiai problemai yra dvasinis sprendimas“. Ramybė išsprendžia daug mano materialių problemų. Ir ne tik jas išsprendžia, ne tik jų sumažėja, bet ir naujų mažiau randasi.
Ramybės ieškau gamtoje, skaitydamas Šrilos Prabhupados knygas, mankštoje, kvėpavime, mantroje, dvasiniame filme ar muzikoje. Taip pat ją padeda susikurti juslinio pasitenkinimo apribojimas. Kartais internete pažiūriu juokelių – taip nesukuriu įtampos protui. Nosis kvėpina paaukotus smilkalus, kuriuos labai mėgstu, o liežuvis tenkinasi paaukotais saldumynais.
Toliau – nuosavybė. Su tuo jau ramus, nes viskas, ką turiu – knygos, du dviračiai, paspirtukas, kompas, telefonas, rūbai ir lagaminas. Neturiu šeimos, brolių, nei seserų, turiu nedaug draugų. Prie vietos per daug neprisirišęs – šiandien gyvenu čia, rytoj ten, poryt dar kitur. Anksčiau taip ir buvo.
Toliau Krišna kalba apie pareigas. Turiu keletą pareigų: padedu bobutei, platinu vedines knygas, pareigos prieš kūną – ahimsa (nesmurtinis) maistas, mankšta, švara; pareiga kitam kūnui, namui – jo priežiūra; ir galiausiai – aplinka. Po to minima klaidinga savimonė: kad nesu kūnas, o esu siela. Šitą dalyką realizuoti dar užtruks – gal ir labai ilgai.
Kas nugalėjo protą. Protą galima nugalėti jį primušant, kaip siūlė Šrilos Prabhupados dvasinis mokytojas, arba susidraugaujant su juo, nes „Protas turi padėti žmogui išsigelbėti, o ne pražudyti save. Protas – sąlygotos sielos draugas ir priešas“ (BG 6.5). Aš mėginu pastarąjį metodą. Bandau su juo susidraugauti per daug neprisileisdamas, o jam vadovauti stengiuosi pavesti intelektą.
Kas čia toliau seka? Veiklos vaisių aukojimas. Ką gaunu – viską paaukoju. Ką padarau – padėkoju už duotas jėgas, intelektą. Dar liko teisybė. Teisybė kitiems ir, aišku, sau pačiam. Ar nesu dviveidis? Ar tai mano kelias? Ar esu teisingas sau pačiam – ką darau ir dėl ko darau? Teisybė paprasta: arba lieku ant kranto, arba išplaukiu. Lieku su materija, arba plaukiu ieškoti dvasinio mokytojo, kuris „pašvietęs žinojimo žiburiu atvers man akis“, nes „Šiame Kali amžiuje vienintelis būdas išsivaduoti yra kartoti šventą Viešpaties Hari, Krišnos vardą. Nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio“ (Brihad Naradija Purana 8.126).
Atsidavimas Krišnai – tai paskutinis „Gitopanišadoje“ paminėtas ramybės šaltinis. Atsidavimas – tai savo minčių, žodžių ir darbų paskyrimas Dievui. Ir ne dešimtoji ar penktoji dalis nuo visų mano minčių ar darbų, bet visos 100! Prabhupada sakė, kad mes galvojam tik apie du dalykus: apie save ir apie vietą, kurioj esam. Tai čia turbūt pasiliekam 80 nuošimčių savo žygdarbių. Labai nelengva negalvoti apie save ir apie vietą, kurioje esi, ar ne?
Turiu sau tokį artimą, realizuotą pavyzdį. Kadangi dirbau viešbučiuose, suprantu, kas norima pasakyti. Sakoma, darbdaviui tereikia pasirūpinti personalu, o šie pasirūpins klientais. Mačiau ir tokių variantų, kur nebuvo per daug pasirūpinta nei tais, nei anais. Bet idėja aiški, ar ne? Kam man buvo sukt galvą dėl tėvų, kurie man buvo duoti, dėl draugų, dėl stogo virš galvos ir dėl daugelio kitų dalykų. Jie tiesiog buvo duoti. Už gerus darbus duota daugiau, už griekus – mažiau ir net kai kas atimta.
Bet iš esmės mums viskas duodama, tačiau kadangi nesiseka užgesinti savo seniai užkurto norų lauželio, vis patys kurpiam planus, iš kur gaut malkų. Tai ir plušame dideliame gyvenimo miške ir tempiame pagaliukus namo. Procesas – Krišnos sąmonė – duotas, belieka tik nieko nesugadinti, sakė Prabhupada. Gal kartais ir norisi greičio, rezultato, emocijų, bet jau vien ta pačia ramybe esame šiek tiek apdovanoti. Kiek žmonių kenčia vien tik dėl to, kad neturi ramybės – nei išorinės, nei vidinės.
Kurkime ramybę aplink ir viduje, dalinkimės ja ir, kaip sako per mišias, palinkėkime vieni kitiems ramybės.