Pagaliau sulaukėm žiemos, miške jau matosi prikritusių šakų, neatlaikiusių sniego svorio. Mes čia, Varėnoj, įpratę prie žalios spalvos, tai ta visur esanti baltuma kelia jausmą, kad ne Lietuvoj, o kokioj šiaurėj esam. Gražu. Kol žiema žiemavojas, trumpai pasidalinsiu viena realizacija. Panašių buvo ir daugiau, bet šita paskutinė.
Penktadienį nusimyniau iki prekybcentrio, vaikštau po jį su sąrašu ir įkišau nosį ten, kur neplanavau – prie žvakių. Tai, galvoju, kada, jei ne dabar būtų gražu pasikurt žvakę per rytines meditacijas. Tai išsirinkau tabletines žvakes, jų 50 poke, kaina nedidelė, tai paėmiau. Dar ir žiebtuvėlį prigriebiau. Tai jau parsinešiau jas linksmas namo ir vakare galvoju, nu tai ką, reikia ant altorėlio jas, paaukot. Taip ir baigės diena. Kitą gi rytą capt už vienos žvakės ir pareina galvelėn mintis: „Tai kam aš jas vakar paaukojau? Kodėl ne aukot kiekvieną kartą uždegant vis naują?“ Taip ir gyvenam. Kartais toks auto režimas įsijungia, tokia lyg rutina. Tai prisiminiau tokį tarp fotografų populiarų posakį: „Tu esi tiek geras fotografas, kiek gera tavo nelabai pavykus nuotrauka“. Kartais nieko kalbėt nereikia, nieko įrodinėt, tiesiog vienas veiksmas parodo sąmoningumą. Dar vidurinėj, pamenu, kai kada mokytojai užtekdavo vieno klausimo, kad ji sužinotų kas iš tikrųjų ruošė namų darbus, kad nebuvo nusirašinėjama ar apskritai kad mokinys gaudos kažkokiu klausimu.
Kartą paskaitoj jogas Dhirašanta dasa Gosvamis pasakojo savo nutikimą. Mokiniai ar sekėjai jo paprašė padaryt jo kartojamos maha mantros įrašą. Padarė. Skambina jam mokinys / sekėjas ir sako, kad trūksta žodžių mantroj. Maharadžas nepatikėjo. Perklausė. Oho! Pats labai nustebo kaip taip galėjo atsitikt ir pasakė, kad visada turim būt labai atidūs, sąmoningi, kontroliuot protą, sutelkt jį.
Tai čia va tokie dalykai. Juk taip ir su vedybiniu gyvenimu būna – atsibundi po mėnesio ar metų, žiūri ragana ar raganius pašonėj, darbe atsibundi, specialybėj, sveikatoj, santykiuose.