Gyvenam sau su bobute nuosavam name, ir praeitą rudenį prisiėjo namo nuotekų bačką prijungti prie centrinės miesto nuotekų sistemos. Nu tai prijungė. Vėliau sužinojau, kad reikia bakterijas į naują šulinį mesti, nes jos „sukramto“ visą dumblą, kuris kitaip užkištų siurblį. Nu toks labai buitinis dalykas. Tai numyniau iki parduotuvės pasižiūrėti tų bakterijų. Keli pasirinkimai buvo. Pasiėmiau tokias vitamino C didelių šnypščiančių tablečių formos. Paskaitau aprašą ir žiūriu, kad vienoj toj tabletėj nei daug, nei mažai – 4 milijardai bakterijų! Tai kas čia per skaičius, galvoju. Žemėj, jie sako, dabar kiek – 6 milijardai žmonių? Aišku, čia toks pirmas į galvą atėjęs palyginimas. Vienoj delne paskendusioj tabletėj – 4 milijardai bakterijų. Aišku, tas skaičius apytikris, nieks ten jų neskaičiavo, o ir šiaip įdomu, kaip apskritai jie parašė tokį skaičių.
Mėčiau tas tabletes į šulinį, žiūriu – nelabai veikia. Paklausiau kaimyno, ką jis naudoja. Atnešė popierinį maišelį, toks nedidelis, o miltelių vos – daugiausia du valgomieji šaukštai be kaupo. Skaitau – 100 milijardų! Kas čia dabar, galvoju. Jau ten kosmosas buvo, o čia dar 25 kartus daugiau! Koks kiekis! Galvoju, kaži per kiek metų suskaičiuočiau iki 4 milijardų, neužmigęs ir nepametęs skaičiaus. Iki senatvės, matyt, nespėčiau. Kokia didelė koncentracija sielų, juk bakterija – gyvybės forma, ten gyvena siela.
Šrila Prabhupada „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra“ 2-o posmo 17-o teksto komentare rašo:
„Teigiama, kad sielos dydis – viena dešimttūkstantoji plauko galiuko dalis. Svetašvatara Upanišada (5.9) patvirtina šį teiginį:
balagra-šata-bhagasya šatadhā kalpitasya ca
bhāgo jīvaḥ vijñeyas sa cānantyāya kalpate
„Jei plauko galiuką padalintum į šimtą dalių, o tą dalį dar kartą padalintum į šimtą – kiekviena gauta dalelė būtų dvasinės sielos dydžio.“
Toliau 7-o teksto 4 komentare svamis rašo, kad „materialiam pasauliui kurti pilnutinė Viešpaties Krišnos ekspansija įgyja tris Višnu pavidalus. <…> Trečiasis, Kširodakašaji Višnu, pasklinda po visas visatas kaip visa persmelkianti Supersiela, Paramatma. Ji glūdi netgi atomuose“.
Taigi iš pirmojo komentaro matome nurodytą sielos dydį, o iš antro – jos kiekį. „Skaičiaus“ sąvoka ištirpsta mano ribotam intelekte. 100 milijardų! Tai kai neturiu patirties su tokiu skaičiumi – kai nei tiek metų nugyvenau, nei tiek kilometrų esu nuėjęs, nei tiek žmonių krūvoje mačiau, nei tiek skirtingų garsų girdėjau, nei kvapų ar vaizdų – tai ir nesuprantu, nesuvokiu.
Žvaigždžių danguj daugiau nei tuose dviejuose šaukštuose bakterijų, bet akys tiek daug jų neužmato dėl riboto regėjimo lauko. Mane riboja mano kūno juslės ir intelektas. Visatos platybė proporcinga mano ribotumui. O ir ta materiali kūrinija, rašo Vedos, sudaro tik ¼ visos kūrinijos, o likę ¾ – dvasinė kūrinija. Tai aš net vargano procentėlio materialios kūrinijos neužmatau ir nesuprantu. Kiek čia viskas platu ir kiek čia visko daug!
Ir ta gyvybė aplink mane visur: po manim, virš manęs ir net manyje. Mokslininkai paskaičiavo, kad bakterijos, grybai ir kiti mikroorganizmai sudaro nuo 1 iki 3 proc. mano kūno masės. Aš sveriu 62 kg, tai dabar matematika paskaičiuotų, kiek maždaug tų bakterijų manyje gyvena. Tai aš vaikščiojantis viešbutis, ar ką? Girdėjau, kad taip šunis su katėm vadina, nes juos blusos pamėgusios 🙂
Kodėl taip Pono Dievo surėdyta, kad aš kvėpuoju gyvybe, geriu ją, valgau, mindau ir dar su savim visur tampaus? Šiaip jau stebint aplinką, kas labiausiai matosi? Gyvybė, aišku: medžiai, augalai, gyvūnai, žmonės. Čia visur aplink – gyvybė. Kaip kad nueičiau į batų parduotuvę – ką ten matyčiau? Batus! Ką knygyne? Knygas! Vidury jūros? Vandenį! Kaip viskas surėdyta!
O kada gi ateis diena, kai pamatysiu gyvą akmenį, gulintį patvory, gyvą smiltelę paupy? Iš kur toks aklumas? Tai ar išvis aš regintis, ar aklas? Kodėl man žmogus toks gyvas, o medis – nelabai, akmuo – tik daiktas? Kur ir kada tas regėjimas, tas supratimas?