Gyvenam sau su bobute nuosavam name ir praeitą rudenį prisiėjo namo nuotekų bačką prijungt prie centrinės miesto nuotekų sistemos. Nu tai prijungė. Vėliau sužinojau, kad reikia bakterijas naujan šulinin mest, nes jos sukramto visą dumblą, kuris neužkiš siurblio. Nu toks labai butinis dalykas. Tai numyniau iki parduotuvės pasižiūrėt tų bakterijų. Keli pasirinkimai buvo. Pasiėmiau tokias vitamino c didelių šnypščiančių tabletės formos. Paskaitau aprašą ir žiūriu, kad vienoj toj tabletėj nei daug, nei mažai – 4 milijardai gyventojų, bakterijų! Tai kas čia per skaičius, galvoju. Žemėj dabar kiek – 6 milijardai žmonių? Aišku, čia toks pirmas į galvą atėjęs palyginimas. Vienoj delne paskendusioj tabletėj – 4 milijardai bakterijų. Aišku, tas skaičius apytikris, nieks ten jų neskaičiavo, o ir šiaip įdomu kaip kad ir apytiksliai dar jie parašė tokį skaičių. Mėčiau tas tabletes šulinin, žiūriu nelabai gal veikia. Paklausiau kaimyno ką jis naudoja, atnešė popierinį maišelį, toks nedidelis, o miltelių išvis ten daugiausiai 2 valgomieji šaukštai be kaupo. Skaitau – 100 milijardų! Kas čia dabar, galvoju. Jau ten kosmosas buvo, čia dar 25 kartus daugiau! Nieko sau! Koks kiekis! Galvoju, kaži per kiek metų suskaičiuočiau iki 4 milijardų neužmigęs, nepametęs skaičiaus. Iki sanatvės, matyt, nespėčiau. Kokia didelė koncentracija sielų, juk bakterija – gyvybės forma, ten gyvena siela.
Šrila Prabhupada „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra” 2 posmo 17 teksto komentare rašo: “Teigiama, kad sielos dydis — viena dešimttūkstantoji plauko galiuko dalis. Svetašvatara Vpanisada (5.9) patvirtina šį teiginį:
balagra-šata-bhagasya šatadha kalpitasya ca
bhdgo jivah vijheyah sa canantyaya kalpate
„Jei plauko galiuką padalintum į šimtą dalių, o tą dalį dar kartą dalintum į šimtą — kiekviena gauta dalelė būtų dvasinės sielos dydžio”. Toliau 7 teksto 4 komentare svamis rašo, kad „Materialiam pasauliui kurti pilnutinė Viešpaties Krišnos ekspansija įgyja tris Višnu pavidalus. <….> trečiasis, Kširodakašaji Višnu, pasklinda po visas visatas kaip visa persmelkianti Supersiela, Paramatma. Ji glūdi netgi atomuose“. Taigi iš pirmojo komentaro ištraukos matom nusakytą sielos dydį, o iš antro – kiekį. Taigi sąvoką „skaičiai“ ištirpsta mano ribotam intelekte. 100 milijardų! Tai kai neturiu patirties su šituo skaičium, kai man nei tiek metų, nei tiek kilometrų nenupėdinau, nei tiek žmonių krūvoj mačiau, nei tiek skirtingų garsų girdėjau, nei kvapų ar vaizdų, tai ir nesuprantu, nesuvokiu. Žvaigždžių danguj daugiau nei tuose dviejuose šaukštuose bakterijų, bet akys tiek daug jų neužmato dėl riboto regėjimo lauko. Mane riboja mano kūno juslės ir intelektas. Visatos platybė proporcinga mano ribotumui. O ir ta materiali kūrinija, rašo Vedos, sudaro tik ¼ visos kūrinijos, likę ¾ – dvasinė kūrinija. Tai aš net vargano procentėlio materialios kūrinijos neužmatau ir nesuprantu. Kiek čia viskas platu ir kiek čia visko daug. Ir ta gyvybė čia aplink mane visur: po manim, virš manęs ir net manyje. Mokslininkai paskaičiavo, kad bakterijos, grybai ir kiti mikroorganizmai sudaro nuo 1 iki 3 proc. mano kūno masės. Aš sveriu 62 kg, tai dabar matematika paskaičiuot kiek maždaug tų bakterijų gyvena. Tai aš vaikčiojantis viešbutis, ar ką? Girdėjau, kad taip šunis su katėm vadina, nes juos blusos pamėgusios 🙂 Kodėl taip pono Dievo surėdyta, kad aš kvėpuoju gyvybe, geriu ją, valgau, mindau ir dar su savim visur tampaus? Šiaip jau stebint aplinką kas labiausiai matosi? Gyvybė, aišku. Medžiai, augalai, gyvūnai, žmonės. Čia visur aplink gyvybė, kaip kad nueičiau į batų parduotuvę ir ką ten matyčiau? Batus! Ką knygyne? Knygas! Vidury jūros? Vandenį! Kaip viskas surėdyta! O, ir kada gi ateis diena, kai pamatysiu gyvą akmenį, gulintį patvory, gyvą smiltelę paupy? Iš kur toks aklumas? Tai ar išvis aš regintis, ne aklas? Kodėl man žmogus toks gyvas, o medis – nelabai, akmuo – tik daiktas? Kur ir kada tas regėjimas ar supratimas?