Šįkart trumpai pasidalinsiu viena realizacija, gauta traukiny. Važiuoju kartą Vilniun, sėdžiu sau, dūmoju, o priešais mane, kitoj eilėj sėdi vyras. Priešais pasisodinęs geltoną pateptą kuprinę. Tai sėdi, sėdi jis sau ir, žiūriu, pasilenkia, išsitraukia iš atsegtos kišenės butelį ir pradeda gurkšnot. Butelis plastikinis, nuo vandens, kad kas, matyt, nesuprastų ką jis ten skanauja. Tai tik matydamas tą godų buteliuko tuštinimą supratau, ką jis taip geria. Bet dar pastebėjau, kad jis tam turi labai stiprų skonį. Godžiau gertų turbūt tik visą dieną negėręs nė lašo vandens ir išbuvęs ant kaitrios saulės. Toks tam procesui skonis. Alkoholis tam žmogui kaip vanduo, maistas, oras, šviesa ir šiluma be kurių jis, matyt, bent jau šiandien ilgiau neišgyventų. Tai ir dūmoju, kada mes taip nekantrausim, trokšim ir gal net drebėsim, norėdami kam ką labai gero padaryt, pasitarnaut ir pan.