Šįkart trumpai pasidalinsiu viena realizacija, gauta traukiny. Važiuoju kartą Vilniun, sėdžiu sau, dūmoju, o priešais mane, kitoj eilėj sėdi vyras. Priešais pasisodinęs geltoną murzinoką kuprinę, tokią kažkada pats turėjau, žygeliuosna vaikščiojau. Tai sėdi sėdi jis sau ir žiūriu pasilenkia, išsitraukia iš atsegtos kišenės butelį ir pradeda maugt. Butelis plastikinis, nuo vandens, kad kas, matyt, nesuprastų ką jis ten maukia. Tai tik matydamas tą godų buteliuko tuštinimą supratau koks vargšas tas žmogus, koks jis nuo jo priklausomas. Bet dar pastebėjau, kad jis tam turi labai stiprų skonį. Godžiau gerčiau tubūt tik visą dieną negėręs nė lašo vandens ir išbuvęs ant kaitrios saulės arba lyg dvi minutes būčiau sulaikęs oras, o tada jau traukčiau jį vidun. Toks tam procesui skonis. Alkoholis tam žmogui kaip vanduo, maistas, oras, šviesa ir šiluma be kurių jis ilgiau neišgyventų. Tai ir dūmoju, kada pats turėsiu kam tokį skonį, tokią priklausomybę, kad pradėsiu drebėt ir eit iš proto. Kada ir be kurios vienos iš devynių tarnystės formų negalėsiu ilgiau kaip valandą dvi išgyvent? Kada gi tapsiu tarnystės balaisviu, majos priešu ir Dievo draugu…?