Ką gi, turim baltą, šviesų, spindintį, net akinantį žiemos metą. Seniai tokio baltumo būta. Sėdžiu šiltai troboj, bet kiek prisėdėsi – tai knygą reikia išsiųst, malkas vežt, sniegą kast, šiaip iškišt nosį pasivaikščiot. Tai va tas momentas, kai kiši norį pro duris ir pareina šviesos dozė tavo akim. Taip užakina, kad, atrodo, išeini į kokią sceną ar ką, kur į tave žiūri minia prožektorių. Tai, galvoju, būna gi taip ir gyvenime. Sėdi sau ramiai, kažką veiki, dirbi, šen ten. Atrodo va gal čia tarnystę darau ar ką, čia gal jau apsikuopiau, švariau viduj ir išorėj, bet Krišna ar jo atstovas pasiunčia situacijų, žmonių, kad aiškiau pamatytumėm savo baltumą, švarą. Kai sužinai, kiek daug metų žmogus praktikuoja, o ir kaip giliai, kad miega pora ar kelias valandas, kad nesireklamuoja, nesiekia garbės, šlovės, turtų, pripažinimų, tai tada pristabdai arklį, kad atidžiau pamatyt tokį žmogų, kad jo pasiklausyt. Šiandien, tarkim, man gal jau didelė kartelė miegot 5 valandas, viskas tvarkoj, bet kažkas miega 4 valandas. Gal man jau nemažai 3 valandos kasdienės mantros, bet kažkas medituoja 5 valandas. Kažkas baltesnis.
Kadangi šiais laikais esam labai užsiteršę fiziškai, psichiškai ir dvasiškai, tai bent kiek švaresnis žmogus tuojau pasimato, pasijaučia. „Švara, – Dhirašanta maharadža sakė, – yra pirmas žingsnis link Dievo“. Ir tikrai. Dabar kaip tik realizuoju šitą klausimą. Pradėjau tvarkytis virtuvę. Nedidelė ji čia tokia, bet gartraukio nėra, tai labai smagu gramdyt riebalus nuo spintelių, sienų. Yra kas veikt. Po to baldus valai, viryklę, grindis. Kas tos grindys, atrodo, bet visą valandą užtruko jas brūžint. Po to žiūrėk jau babulę reikia kišt vonion, tada pradėjo snigt, reikia eit atkasinėt kiemą. Po to dar ant stogų reikia laipiot valyt sniegą, mat tų nuolydžiai minimalūs. Po to skalbimai, indai, puodai bliūdai bile kas, kambariai, koridoriai, rūsiai, prieangis, sandėliukas, langai, dviračiai. Nu čia tuoj prasidės rodytis, kad tik su skuduru ir vaikštau. Kur dar kiemas! Karpyt žolę, gyvatvorę. Bet net ir valydamiesi fiziškai tuo pačiu valomės vidum. Nes kodėl daug smagiau būti ką tik nuodugniai sutvarkytam kambary? Nes patys giliai, Kali jugoj gal kokių 5 kilometrų gyly, kaip sielos esam balti kaip sniegas, bet šitie visi daiktai, šitie visi veidrodžiai, langai, puodai, kibirai labai greit neblizga ir juos brūžindami brūžinam savo charakterį, vieną ar kitą jo savybę. Kokį kalną bliūdų man reiks suplaut, kojinių pratrint, kiek sniego nukast, kad pagaliau prisikasčiau iki savo baltos tyros sielos?