Sveiki,
vakar trumpai parašiau apie tai, kokį bendrą įspūdį paliko Daugpilis. Ten tik pora dienų praleidom, tai juk per tiek laiko nei viską matėm, anei girdėjom. Užkrito dar vienas įvykis.
Taigi, buvo gana šilta diena, nusimynėm iki netoli centro esančio ežerėlio. Sėdim sau ir prieina toks vyras. Labai sunkiai lietuviškai paklausė: „Jūs turbūt iš Lietuvos, ar ne?“ „Taip“, – sakom. Tai tas vėl vos rinkdamas lietuviškus žodžius, dar kiek latviškai ar rusiškai bando pasakyt, kad ir jis lietuvis. Tai kaip čia vos pakalba lietuviškai, jei jis lietuvis? Tai pasirodo, kai jam tebuvo 7 metai, jis su tėvais iš Lietuvos atsikraustė Latvijon. Ir jo seneliai jau čia buvo atvažiavę. Matyt, laimės ieškojo ar kokių aplinkybių verčiami, nepaklausėm. Jis taip stengias kalbėt lietuviškai, taip nori mums kažką pasakyt, lyg pasiguost ar pasidžiaugt, kad ir jis iš ten, o dabar štai čia. Nepasirodė man, kad jis laimingas. Neturi darbo, toks šiek tik nusiminęs.
Iškart prisiminiau vedose aprašytą tiesą ar kaip rekomendaciją, kad palikti namus nepalanku. Pasigilinkim, ką tai reiškia. Nepalanku palikt savo namus. Mes, žmonės, turim net trejus namus: Kūną, namą, kuriam gyvenam ir Žemės planetą. Bet kalba eitų apie fizinį paprastą namą. Vediniu požiūriu namai yra kas? Namai – tai žmonės, artimieji. Šrila Prabupada vienm iš, atrodo, septintos Šrimad Bhagavatam giesmės komentarų, priminė vedinį teiginį, kad namai be žmonos – tai miškas. Iš tikrųjų namai be žmonos viengungiui, našliui ar našlei be vaikų tėra keturios sienos. Pats tą dabar išgyvenu. Kažkada, o, rodos, neseniai gyvenau su tėvais ir seneliais, taigi penkiese. Bet žmonės neamžini ir iškeliavo senelis, tėvas, galiausiai močiutė, namo šeimininkė. Mama grįžo gimtinėn, o aš likau vienas tarp keturių sienų. Iš dalies tai ir realizacija man, kad gyvenimo tikslas, prasmė nėra likt šitam name, neužsiliūliuot kuriant šeimą, bet eit ieškot savęs, Dievo, atsakyt į svarbiausius klausimus.
Taigi, apie išėjimą iš namų. Iš jų palanku išeit tik vienu atveju – jei einam ieškot Dievo ar jau Jį radę tarnaut Jam, kitaip mums sunkiai ar net visai nesiseks. Kodėl? Nes netenkam apsaugos: senelių, tėvų, brolių ir seserų. Kai bėgam kitan miestan ar šalin nelabai aiško ko ir dėl ko ieškodami, kai vaikomės laikinų dalykų, vedami aistros ar neišmanymo, mums, tikėtina, sunkiai seksis. Reiktų pamedituot, kodėl gimiau tuo laiku, kuriuo gimiau ir kodėl būtent toje vietoje. Kodėl Dievas mane siuntė būtent į šitą kaimą ar miestą? Pabandyt savo gyvenimą susiet su aplinka, žmonėm. Pagalvot, kiek man brangūs artimiausi žmonėms, santykiai su jais, kaip viskas pasikeis, kai kažkur išskrisiu ar išplauksiu. Bepigu šiandien sėst į lėktuvą už keliasdešimt eurų ir atsidurt už tūkstančių kilometrų nuo namų, kur visai kitoks klimatas, žmonės, gyvūnai, augalai. Viskas kitaip. Bet kodėl skrendu, ko ieškau? Arba ko nerandu čia, namuose, kad taip toli iškeliauju? Esu vedamas neišmanymo, aistros, dorybės ar transcendencijos? Ką prarasiu ir ką gausiu?