Ką žmonės nori pasakyti, vartodami posakį „blogas oras“. Kas čia blogo? Taip, už lango dažnai būna vėjuota, karšta ar šalta, lyja, sninga, bet kas gi čia blogo? Taip neatsargiai pavartotas būdvardis „blogas“ lyg įžeidžia orą, kuris yra gamtos dalis. Ar kas nors iš mūsų norėtų būti vadinamas blogu?
Kiekvienas turime egoizmo, kartais pykčio, pavydo ir kitų panašių charakterio ar elgesio savybių, bet turbūt niekas mūsų dėl to nevadina blogais? Kitaip įsižeistume, supyktume, galiausiai nuliūstume, o jei tai tęstųsi nuolat, mus tai pradėtų gniuždyti emociškai, o po to ir dvasiškai. Oras nebūna blogas – mes tik netinkamai įvardijame lietų, vėją, didesnį karštį ar šaltį.
Gamta yra gyva: ji nušvinta ir sutemsta, būna rami ir vėjuota, šalta, šilta ir karšta – visai kaip mes. Tai tarsi mūsų emocijos. Lietus – tai mūsų ašaros, vėjas – mūsų aistra, šaltis – mūsų abejingumas daiktam ar žmonėms, karštis – vėl aistra, o kartais net pyktis ar agresija. Gamta – tai mūsų namai. Kaip siela, turime daug namų: fizinį ir subtilų kūną, namą su langais ir stogu virš galvos ir galiausiai Motiną Žemę, kuri yra visų mūsų namai.
Tas pats oras ir mes, žmonės, esame gamtos dalis. Todėl taip kalbėdami apie orą, kad jis blogas, reiškiame nepasitenkinimą, pretenziją ar nusivylimą, kad viskas vyksta ne pagal mus. Apskritai reikėtų išbraukti šį žodį iš savo žodyno, ypač kai kalbame apie žmones. Visi žmonės yra geri – tik ne su visais ir ne visuomet. Žmonių būna ne blogų, o neišmanančių, suklaidintų, dėl to jie mums ir atrodo blogi. Žmogus iš esmės gali nederamai pasielgti tik dėl žinių trūkumo. Kitu atveju mes tiesiog klijuojame jam „blogo“ etiketę, nes jis nesielgia taip, kaip lyg ir turėtų elgtis.
Jeigu mums kažkas nepatinka, kažkas atrodo blogai ar kažkas mums atrodo blogas, tuomet mūsų užduotis yra situaciją pakeisti priešinga. Iš prigimties esame pozityvūs, todėl net ir į tai, ką vadiname blogiu, turėtume žvelgti šiek tiek pozityviai.