Šiandien sužinojau, kad šiandien – armijos diena 🙂 Buvau parduotuvėj insidėt banko kortelėn pinigą, nes radau internete retų lietuviškų vaišnaviškų leidinių. Po to sumokėjau mokestį už vandenį ir jau išeidinėju iš prekybcentrio. Atsidarau duris, bet dar pora sekundžių jų nepaleidžiu, nes už manęs eina žmogus. Tai akimirką lukterėjau, ir paleidau jam tas duris į jį tik akį užmetęs. Dar keli žingsniai ir jau laip tai tai. Tai jau tuoj lipsiu tais laip tais tais, o tas žmogelis šauktelėjo. Šiek tiek atsigręžiau ir toliau einu, o tas vėl. Tai supratau, kad man. Sako: „Čia toks kultūringas va, palaukei manęs, neužtrenkei durų kareiviui“. Ir lyg į temą tęsia: „Žinai, vakar buvo armijos diena, o aš tarnavau Afganistane“. Ir lyg niekur nieko nedrąsiai klausia ar tai prašo: „Gal turi šiek tiek, trūksta?“ „Kad, – sakau, – iš pašalpų su bobute gyvenam, o ir neturiu, nes kas čia grynus nešiojas, visi su kortelėm“. „Nu jo, sako“. Klausiu: „O tai visai negaunat pinigų?“ „140 eu“, – atsako tas. „Tai neužtenka?“. Tai kažką numykė ir tiek.
Įstrigo keli dalykai. Kalbėjo labai aiškiai, gyvai, šviesiu protu, bet išvaizda visiško bomžo. Žiauriai. Nebuvo įkyrus, kartą paklausė ir viskas. O aš turbūt pirmą kartą panašaus paklaustas nepamelavau, nes už vandenį sumokėjau visais smulkiais, liko gal 20 eu ir keli centai. O ir jei būčiau turėjęs, tai negi man jam duot eurą? Taigi iškart numaus alaus ar cigarečių. Tik namuose susišvietė, kad bent jau galėjau jam pasisiūlyt nupirkt duonos ar šiaip ko. Nors ir tai čia logika būtų, kad gert turi už ką, bet duonai nelieka. Bet bent jau mintyse tą duoną ar pieną būčiau paaukojęs, prasado būt gavęs. Anksčiau išvis su tokiais į kalbas nesileisdavau. Nu bet čia toks gerietis, jautės. Vilniaus stotyse tokiem treninguotiem kažkaip stebuklingai trūksta kelių eurų nusipirkt bilietui. Visiem kaip tyčia, nors tu ką! Visi kaip iš vieno kurpalio ir jiem visiem trūksta bilietui. Kartą vienas paprašė eurų, tai sakau pinigų neduosiu, bet galiu nupirkt maisto. Tai atsisakė. Čia neblogas būdas demaskuot sukčių. Tokiam tikrai nereiks duonos ar pieno.
Bet šiandieninis toks vargšas žmogus. Visiška alkoholio, greičiausiai ir tabako auka. Dar neteko matyt nerūkančio alkoholiko. Ir valstybei, rodos, tinka tokia situacija. Taip tinka, kad jam net 140 eu duoda. O tai tau! Čia kurią dieną pašte buvau, tai 2 asocialai buvo. Visiški. Užsidėję kaukes ant veidų. Mėlynas. Buvo prieš kelis, matyt, mėnesius mėlynos, kol nepajuodavo. Jau kaip juodaodžiai atrodo, tiek suanglėję. Tai ir tie atėjo pašalpų. Tai kur valstybei iš to nauda? Tėvas pasakojo, kad grįžo iš armijos ir dar norėjo namie pabūt, pailsėt, nes 2 metus Tuloj, prie Maskvos tarnavo. Tai komunistinė valdžia iškart kalėjimu pagrąsino, jei tas neis dirbt. O tai tvarkelė buvo! O dabar, rodos, palaida balelė, palaida tvarkelė. Arba labai jau apgalvota tvarkelė, kad tokie žmonės nedirba, skursta, rodo blogą pavyzdį, bet jiems dar mokami pinigai. Aišku, valstybė per mokesčius pusė tų jam duotų pinigų susigrąžina. Vien tik akcizo mokestį paimkim. Aišku, čia tiek valstybė, tiek tas žmogus yra giliai tamsiam neišmanyme Jis – pigaus gausiai reklamuojamo ir lengvai prieinamo alkoholio auka. Alkoholis – nuodai. O nuodai yra nuodai. 50 miligramų ar 1 litras, alus, brendis, konjakas, viskis ar kaip bepavadinsi – tai itin stiprūs nuodai mūsų kūnui, psichikai ir dvasiai. Ir visi tie vyno gurmaniškumai, degustacijos, kultūros, tradicijos yra didelis pigus triukas pritraukt naujų aukų alkoholio pramonei.