Sužinojau, kad šiandien – armijos diena. Buvau parduotuvėj įsidėt banko kortelėn pinigų. Po to sumokėjau mokestį ir jau išeidinėju iš prekybcentrio. Atsidarau duris, bet dar pora sekundžių jų nepaleidžiu, nes už manęs eina žmogus. Tai akimirką lukterėjau, ir paleidau jam tas duris į jį tik akį užmetęs. Dar keli žingsniai ir jau laip tai tai tai… Tai jau tuoj lipsiu tais laiptais, o tas žmogelis šauktelėjo. Šiek tiek atsigręžiau ir toliau einu, o tas vėl. Tai supratau, kad man. Sako: „Čia toks kultūringas va, palaukei manęs, neužtrenkei durų kareiviui“. Ir lyg į temą tęsia: „Žinai, vakar buvo armijos diena, o aš tarnavau Afganistane“. Ir lyg niekur nieko nedrąsiai klausia ar tai prašo: „Gal turi šiek tiek, trūksta?“ „Kad, – sakau, – iš pašalpų su bobute gyvenam, o ir neturiu grynųjų“. „Suprantu, atsako“. Klausiu: „O tai visai negaunat pinigų?“ „140 eu“, – atsako tas. „Tai neužtenka?“. Tai kažką numykė ir tiek.
Įstrigo keli dalykai. Kalbėjo labai aiškiai, gyvai, šviesiu protu, bet išvaizda liūdna. Nebuvo jis įkyrus, kartą paklausė ir viskas. Net jei būčiau turėjęs pinigų, tai negi jų jam duot? Taigi iškart, matos, kur panaudos. Tik namuose susišvietė, kad bent jau galėjau jam pasisiūlyt nupirkt duonos ar šiaip ko. Nors ir tai čia logika būtų, kad gėrimams turi, bet duonai nelieka. Bet bent jau mintyse tą duoną ar pieną būčiau paaukojęs, būtų naudos. Anksčiau išvis pro tokius žmones tik praeidavau. Šitas gėrietis, jautės. Vilniaus stotyse panašiems, kaip sutarta, trūksta kelių eurų nusipirkt bilietą. Kartą vienas tokių paprašė eurų, tai pasiūliau nupirkt maisto. Atsisakė. Taip galim atskirt pelus nuo grūdų.