Vedinio šventraščio “Šrimad Bhagavatam“ 10 giesmės 60 skyriuje aprašomas Viešpaties Krišnos pokalbis su žmona Rukmini. 14 tekste Jis jai sako: „Aš nieko neturiu ir esu brangus tiems, kurie taip pat nieko neturi. Todėl, o gražuole laibu juosmeniu, turtingieji Manęs negarbina.“ Ar tai mums jau kažkur girdėta? Deja vu? Tie, kas skaitėme Šventąjį Raštą, puikiai prisimename Jėzaus žodžius Mato evangelijoje (19, 23–24): „Iš tiesų sakau jums, kad turtuolis sunkiai įeis į dangaus karalystę. Ir vėl sakau jums: lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos auselę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“
Ir iš tikrųjų – kaip čia išeina, kad absoliuti dauguma Dievui labiau atsidavusių žmonių nėralabai jau materialiai turtingi? Jie veikiau neturtingi ar net skurdžiai. Materialia prasme skurdžiai. Turtingi žmonės dažnai būna vaišiškos, t. y. prekybininko, amatininko sąmonės. Jiems gyvenimo centras – pinigai, profesija, šeima. Bet tai nėra taisyklė, nes nepasiturintys žmonės ne visada daugiau atsidavę: pilna skurdžių, benamių, šiukšlynuose gyvenančių žmonių. Praktikoje atsidavimas priklauso ne nuo pinigų kiekio, o nuo sukauptos dorybingos karmos, kuri atveda prie dvasinių žinių ir šventų asmenybių. Yra turtingų dvasingų žmonių ir yra nepraktikuojančių vargšų. Vis dėlto materija dažnai prasilenkia su dvasia – tai du priešingi poliai, kuriuos suartinti labai sunku.
Turtingas gyvenimas dažnai reiškia nerūpestingą, jusliniais malonumais paremtą gyvenimą. O tas, kuris turtų nesukaupė, neretai turi daugiau laisvės filosofuoti ir užsiimti dvasine praktika. Kita vertus, žmogus, spaudžiamas per didelio skurdo, taip pat gali sunkiai praktikuoti. Tik aukštos sąmonės praktikai gali ignoruoti, pavyzdžiui, danties ar kitą skausmą. O mes, sąlygoti, pirmiausia turime būti šiltai apsirengę, sotūs ir sveiki – kitaip nepriteklius ar skausmas užgoš mūsų sąmonę.
Taigi esti nepasiturinčių žmonių, kurie mano, kad pinigai ir materija – velnias. Tokie kartais tampa dideliais asketais. Bet yra ir tokių, kuriems turtas visai nemaišo, nes jie bet kokį turtą – pinigus ar daiktus – panaudoja tarnystei Dievui. Už pinigus galima platinti knygas, pamaitinti alkanus ir daug ką nuveikti. Abu keliai nėra nei blogi, nei geri. Viskas priklauso nuo žmogaus prigimties ir pašaukimo.
Šeimos klausimas yra geras to pavyzdys. Vienuoliui šeima būtų tamsus gilus šulinys, laiko gaišimas, trukdis dvasinei praktikai. O į šeimą linkusiam žmogui – puiki terpė save realizuoti, auginti vaikus ir visiems kartu eiti į bažnyčią ar šventyklą. Toks žmogus nesuprastų, kam reikia užsidaryti vienuolyne – jis ten kentėtų.
Bet kuriuo atveju pats turtas mums netrukdys eiti dvasiniu keliu, jeigu jį tinkamai panaudosime savo dvasiniame gyvenime. Jei pinigus skirsime dvasingiems projektams, piligrimystėms, tarnystei – turtas mums netgi padės. Turtingas žmogus gali nedirbti ir taip sutaupyti daug laiko dvasinei praktikai, aukoti dvasiniams projektams ir panašiai. Vis dėlto turto energija yra labai stipri – kaip ir priešingos lyties, šlovės, grožio. Todėl su ja nebus lengva susitvarkyti.