Vedinio šventraščio Šrimad Bhagavatam 10 giesmės 60 skyriuj aprašomas Viešpaties Krišnos pokalbis su žmona Rukmini kur 14 tekste Jis jai sako: „Aš nieko neturiu ir esu brangus tiems, kurie taip pat nieko neturi. Todėl, o gražuole laibu juosmeniu, turtingieji Manęs negarbina“. Ar mums tai jau kažkur girdėta? Deja vu? Jei kas skaitėm Šventąjį Raštą, Bibliją, Jėzus Mato evangelijoj (23, 24 eilutės) sako savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums, kad turtuolis sunkiai įeis į dangaus karalystę. Ir vėl sakau jums: lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos auselę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.
Ir iš tikrųjų, kaip čia išeina, kad absoliuti dauguma Dievui labiau atsidavusių žmonių nėra turtingi, jie labiau neturtingi ar net skurdžiai. Materialia prasme skurdžiai. Turtingi žmonės dažnai būna vaišiškos, t. y. prekybininko, amatininko sąmonės. Jiem gyvenimo centras – pinigai, profesija, šeima. Bet ne taisyklė, kad nepasiturintys daugiau atsidavę, nes pilna skurdžių žmonių gatvėse, šiukšlynuose, kurie gyvena kaip gyvūnai. Praktiškai atsidavimas daugiau priklauso nuo sukauptos dorybingos karmos, privedančios prie dvasinių žinių, prie šventų asmenybių. Yra ir turtingų dvasingų, ir nepraktikuojančių vargšų. Bet vis dėlto materija prasilenkia su dvasia. Tai du priešingi poliai, kuriuos suartint labai sunku. Turtingas gyvenimas, tai praktiškai nerūpestingas, jusliniais malonumais paremtas gyvenimas. O turtų nesukaupęs žmogus turi daugiau laisvės filosofuot, užsiimt dvasine praktika. Iš kitos pusės, per daug skurdo spaudžiamas žmogus irgi gali sunkiai užsiimti praktika. Tik aukštos sąmonės praktikai gali ignoruot danties ar kitą skausmą. O mes tai sąlygoti, pirmausia turim būt šiltai apsirengę, nesirgt, kitaip nepriteklius ar skausmas užgoš mūsų sąmonę.
Taigi yra nepasiturinčių žmonių, kurie mąsto, kad pinigai yra velnias, materija yra velnias. Tokie kartais būna dideli asketai. Bet yra ir tokių žmonių, kuriems turtas nemaišo, nes jie bet kokį turtą, bet kokią jo formą, ar tai būtų pinigai, daiktai, panaudoja tarnystei Dievui. Už pinigus galima platint knygas, maitint algstančius ir dar daug ką. Bet abu keliai nėra nei blogi, nei geri. Čia kaip ir su šeima. Vienuoliui ji būtų tamsus gilus šulinys, laiko gaišimas, beprasmybė, trukdis, stabdis ir pan. Bet į šeimą linkusiam žmogui tai puiki terpė realizuot save, augint vaikus, visiem kartu eit bažnyčion, šventyklon. Jis nesuprastų, kam čia reikia užsidaryt vienuolyne, jis ten kentėtų.
Bet kuriuo atveju pats turtas mums netrukdys eit dvasiniu keliu, jei jį tinkamai panaudosim savo dvasiniam gyvenime. Jei pinigus leisim dvasingiem projektam, keliausim į piligrimines keliones ir pan., tai turtas mums net padės. Turtingas žmogus gali nedirbt, sutaupyt daug laiko dvasinei praktikai, aukot projektam ir kitiem dalykam. Bet kuriuo atveju turto energija yra labai stipri, kaip ir priešingos lyties, šlovės, grožio, todėl su ja nebus lengva susitvarkyt.