Kadangi jau kurį laiką gyvenu prie jūros, tai ir dalinuosi suvokimais, ateinančiais būnant šalia jos. Iki jūros kranto nueiti nuo namų užtrunka pora minučių. Čia priversta visokių nesąmonių: senų mašinų, kitokio chlamo. Dar yra krūvos smėlio, žvyro, skaldos, akmenų, juodžemio. Už vienos akmenų krūvos įsitaisiau lizdelį. Susiradau lentgalį, padėjau jį ant akmenų, ir toks kaip suolas gavosi. Čia tokia kaip niša gavosi, tai neužpučia vėjas, o jis čia kartais būna stiprus ir šaltas. Kaip ir pajūry – normalu.
Tai va, ką pastebėjau. Priešais matau sąsiaurį, kuriuo plaukia daug laivelių, o kartais ir didelių krovininių ar kruizinių. Tai kai plaukia koks didelis laivas, priešais stumia nemažą vandens masę. Ten, įsivaizduoju, vyksta labai didelis pasipriešinimas, kuriam laivas turėtų sunaudoti daug kuro. Čia vieną dieną užmačiau mažų laivelių parduotuvę, ant kurios lango sukabintos mažų jachtų nuotraukos su nurodytomis jų charakteristikomis. Tai net mažiausio laivelio kuro sąnaudos – 30 litrų. Oho! Visiškai neekonomiška transporto priemonė!
Tai va, praplaukia, būna, koks didelis laivas pro akis ir praeina jau gal kokios 10 minučių, dažnai to laivo jau ir „pėdos atšąlusios“, visai jo jau nesimato, o tik tada matau – ateina didelės bangos. Talžo jos čia molo akmenis, plaka juos. Jei būčiau atėjęs prie kranto, tarkim, tik prieš kelias minutes ir nebūčiau matęs to praplaukėlio, tai galvočiau: kas čia darosi? Kokios čia bangos – mini cunamis ar kas čia? Gal net filmuočiau, talpinčiau internete ir klausčiau visų, kas čia yra, kokia čia anomalija. Bet dabar žinau, iš kur tai.
Tai tuo pačiu principu veikia ir karmos dėsnis. Mūsų gyvenimas ilgas, ir mes neprisimenam net ką vakar valgėm, tai ką kalbėt apie metus ar kelerius atgal. O kur dar kiti gyvenimai, apie kuriuos kalba Vedos. Aš nerealizavęs praeitų gyvenimų, bet man jau užtenka fakto, kad neprisimenu, ką vakar ar prieš savaitę valgiau. Tai kaip man dabar žinot, kodėl man nutiko koks nors blogas dalykėlis?
Ir dar vienas įdomus dalykėlis: mes turbūt neklausiam nei savęs, nei karmos, kodėl man pasisekė, kodėl gavau gerą darbą, draugą, turiu pinigų, sveikatą. Tai lyg savaime – normalu, nors nesvarbu, kad aplink matau benamių, luošių ir kitokių nelaimėlių. Bet šitą klausimą keliu, kai man skauda, kai netenku, prarandu. Nes kažkam įspyriau, kažką iš kažko atėmiau, nepasidalinau. Tai taip akivaizdu: „ką pasėjau, tą pjaunu.“ „Kaip pasiklojau, taip išsimiegojau“, – sako liaudis.
Gyvenimas jau toks, kad ne viskas iš pradžių taip akivaizdu. Bet tai nuo sąmonės priklauso. Nemokančiam daugybos lentelės, nepriklausomai ir nuo jo amžiaus, ji atrodys sudėtinga, paini, išvis nereikalinga. Va, geriau nueit žuvies pasigaut ir po to pagulėt.