Dainius Drobnys

Liūdnokas nutikimas namuose pasitaikė. Gyvenam su bobute nuosavam senam name ir nors jį plaunam, šluojam, vorų netrūksta, iš kiemo, rūsio sklaidos jie čia į visas puses. Paprastai kokį gyvį įmetu stiklinėn ir po to pro duris – laukan. Rekordas, kiek pamenu, gal 30 vorų per dieną vasaros metu. Vakar vieną anksti ryte tokį susėmiau stiklinėn

Vakar buvo šaltuko, sniego, geras oras, tai užsimečiau slides ir miškan išdūmiau. Miške pora smagių kalnelių ir va jau ežeras. Susradau smagų kalniuką ir nusleisiu, galvoju. Jei kas buvot Ignalinoj, matėt trasas, kurios pasibaigia ežero vidury. Tai čia panašiai, tik mažesnis variantas. Nu tai leidžiuos. Greitis didelis, jau prie kranto nendrės, užsikabinau už jų ir

     Slampinėju čia prieš savaitę ar dvi krautuvėn ir akis užkliuvo už tualetinio popieriaus, tiksliau užrašas ant jo. Panašu į nelabai juokingą juokelį, kai visi lieka rimtais veidais. Kažkaip toptelėjo mintis apie tą instrukciją. Juk būna, perkam mažmožį, išpakuojam ir randam instrukciją. Kartais ji būna labai paprasta, o kartais – labai sudėtinga. Ieškom papildomos

 Rami sausio diena, didžiosios metų šventės pasibaigė, vėl darbai, namai. Lauke daug sniego, nešalta, tai išlindau su dviračiu. Važiuoju palei gelžkelį link Marcinkonių (Varėnos raj.), kartoju mantrą ant karolių, nusiverčiau, vėl važiuoju. Aplink tuščia, ramu. Tokia meditacija, labai gera. „Tai iki kur čia mint“, – galvoju. “Iki Dalgiakalnio“, – pareina mintis. Bet kad per vėlai išmyniau, o ir kelio 20

 Pagaliau sulaukėm žiemos, miške jau matosi prikritusių šakų, neatlaikiusių sniego svorio. Mes čia, Varėnoj, įpratę prie žalios spalvos, tai ta visur esanti baltuma kelia jausmą, kad ne Lietuvoj, o kokioj šiaurėj esam. Gražu. Kol žiema žiemavojas, trumpai pasidalinsiu viena realizacija. Panašių buvo ir daugiau, bet šita paskutinė.Penktadienį nusimyniau iki prekybcentrio, vaikštau po jį su sąrašu

Turim 4 metų laikus ir jie taip skirtingai veikia mus ir gamtą. Kokie turėtų būti rūmai, pilis ar ištisas miestas, kad jame nenusibostų būti? Vis tiek kažkada nusibos. Bet gamta mums niekada nenusibosta. Iš tikro tai labai didelė baterija, kuri mus pakrauna, pakrauna mūsų bateriją. Taip pat sureguliuoja kažkokius psichikos parametrus. Ir nesvarbu koks lauke