Pasidalinsiu vienu gyvenimo įvykiu, kuris kai ką atskleidžia. Lankiau darželį ir kartu jį lankė toks berniukas, mano grupėje jis buvo. Vaikai kaip vaikai, žaidėme ir skirtumų nematėme. Kai kurie. Kiti gi skirtumus paversdavo pašaipomis. Tai su tuo berniuku jau vėliau kartais susitikdavome, šiek tiek pašnekėdavome, nebuvome draugai, tiesiog. Jis turi protinę negalią. Ir jis turi vyresnį brolį. Tai nieko apie jį nežinojau ir iki šiol nežinau, išskyrus tiek, kad jis skriaudžia žmones. Kartą supykęs šiek tiek nuskriaudžiau jo brolį, tai vyresnėlis atėjo pas į mano namus ir pasakė, kad man bus blogai. Išsigandau ir kurį laiką mažiau kažkur rodžiausi. Jis man neatkeršijo. Aišku, kiek iki šiol turėjau kančių, tai tikrai viena ar kelios jų galėjo būti už brolio nuskriaudimą.
Visai neseniai sužinojau, kad jo tas vyresnis brolis papuolė į avariją ir atsisėdo į neįgaliojjo vežimėlį. Pirma mintis buvo, kad jam taip nutiko už nuodėmes. Visas miestelis jį žinojo, tai gali būti, kad net kiekvienas, tai sužinojęs, pagalvojo tą patį. Šitas atvejis gali atskleisti paslaptį, kodėl kai kurie žmonės jau gimsta su judėjimo negalia. Pagal Vedas yra keturi religijos principai: teisingumas, asketiškumas, švara ir gailestingumas. Sakoma, kad šitam vaidų ir nesantaikos kali amžiuj daugiau mažiau išlikęs tik teisingumas. Su religingumo nykimu nyksta ir tokios charakterio savybės kaip gailestingumas, teisingumas, vidinė ir išorinė švara, askėzė. Paskutiniame prieš visatos sunaikinimą amžiuje, sakoma, kad tik apie ketvirtadalis žmonių seka religiją, kitaip sakant užsiima dvasine praktika, vedančia prie Dievo. Vakaruose dažnai manoma, kad vien tik raminančios muzikos klausymas, kvėpavimo pratimai ar kvapų terapija jau yra dvasingumas. Bet iš tikrųjų dvasingumas reiškia užsiimti dvasine praktika, t. y. melstis, jei tai krikščioniška ar musulmoniška tradicija, arba kartoti mantras, jei tai budistinė ar hinduistinė tradicija.
Tai dabar kaip susijęs teisingumas ir neįgalumas. Kas yra teisingumas? Teisingumas – tai Dievo ar žmogaus nustatyti veiksmai, taisyklės, rekomendacijos, kurių laikantis tobulėja to besilaikantis žmogus, kuriamas individualus ir visuotinis gėris. Jei tai kelių eismo taisyklės, vadinasi turime sustoti prie raudono šviesoforo signalo ir važiuoti degant žaliai šviesai. Kas nutinka, jei kažkam pasirodo atvirkščiai? Jį pasiveja policija ir nubaudžia. Jei smurtauji, tave uždaro į kalėjimą, jei važiuoji be bilieto, gauni baudą. Praktiškai neįmanoma išvengti baudos ar bausmės. Summa summarum, įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Teisingumo galima nesilaikyti sąmoningai ir nesąmoningai. Už kokį nusikaltimą bus didesnė bausmė – tyčinį, t. y. sąmoningai suplanuotą, ar netyčinį? Atsakymas aiškus. Mes gyvename tokioje planetoje, kad net ir nežinodamas, jog darai kažką blogai, gausi kančios. Vaikas kiša nagus į ugnį, dar kažkas sugalvoja investuoti neturėdamas net elementarių finansų žinių. Kartais tai panašu į loteriją – praslysi arba ne. Jei kas žaidžia loterijas, tai ir taip aišku, kad dažniau nieko nelaimi. Neišmanymas, t. y. žinių neturėjimas, veda į kančias: fizines, psichines ar dvasines.
Bet yra vienas momentas – bausmė kaip malonės forma. Dabar pasakysim, kas per nesąmonė! Kaip bausmė yra malonė, tai priešingi dalykai ir skamba tartum saldi druska ar sūrus cukrus. Bet pažiūrėkime. Teisingumas yra dėsnis, kaip kad termodinamikos, Niutono, Bernulio. Bendrai paėmus yra visatos, gamtos, karmos ir dar daug kitų dėsnių. Dėsnio nesilaikymas atneša kančią man ir po to kartais aplinkiniams. Nors mums tai gali visai nerūpėti, bet tik ne Kažkam, kas tuos dėsnius sukūrė. Todėl už dėsnio nesilaikymą susilaukiame bausmės ir paskui ją sekančios kančios, bet tuo pačiu ir malonės. Malonė ta, kad esame apsaugoti nuo nepakeliamos kančios. Sakoma, Dievas duoda tik tiek, kiek galim pakelt. Jei nepaisysime traukos dėsnio, nušokę iš 10 metrų aukščio ant betoninio pagrindo, kažin ar nieko nesusižalotume, greičiausiai išvis prisitrėkštume. Kai kurių dalykų nedarome, rodos, automatiškai, kaip kad nešokame iš valties, jei nemokame plaukti, ar iš balkono, nes nemokame skristi. Šitas žinojimas jau yra mumyse. Jei vieniems net mintis nekyla šokt per balkoną, tai kitiems, besiruošiantiems šokt, ateina mintis, kad tai ne pati geriausia mintis. Kodėl ateina mus nuo to sustabdanti mintis? Kodėl, lyg norėdamas kažką padaryt negero, nepadarau, ar nenorėdamas grąžinti skolą, ją gražinu? Vedos sako, kad mūsų širdies plote yra Paramatma, vienas iš Dievo aspektų. Ji mus lydi nuo gimimo iki mirties. Tėvai gimė, bet jie ir iškeliaus. Iškeliaus draugai, giminės, artimieji, kaimynai, pažįstami, bet mes neliksime vieni, nes esame su Paramatma. Viena iš dvasinės praktikos užduočių yra užmegzti su ja ryšį. Jei tai ir nebus užduotis, tas ryšys vis tiek po daugelio intensyvios praktikos metų atsiras tarsi savaime.
Dievas maloningas savo vaikams. Jei žmogus baudžia žmogų iš pagiežos, pavydo, keršto ar dar kokio motyvo, Dievas to nedaro. Jis mus moko. Mes mokykloje. Žemė – tai mokykla, o mes mokiniai. Mokomės valgyti, vaikščioti, skaityti, rašyti, bendrauti ir dar ko tik nori. Apskritai mokomės visko, nes gimėme tamsoje, nes kai nėra žinių, tamsu. Yra toks posakis: „be mokslo tamsa, su mokslu – tik prieblanda“. Aišku, tai materiali samprata, nes dvasinis mokslas išsklaido tamsą, kaip rytinė saulė, nelieka jokios prieblandos.
O kenčiančiam reikia ne dar vienos bausmės, bet malonės. Išgirdęs fariziejų priekaištus kad Jėzus valgo su nusidėjėliais ir muitininkais, jis atsakė: „Ne sveikiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių.“