Jeigu gyvenime pritrūktumėt jėgų veikt, atidžiai permąstykit gyvenimo tikslus, o jiems pasiekt – uždavinius. Dabar esu pasirinkimo etape ir nėra taip daug jėgų veikt, kol tiksliai, aiškiai nesusidėliojau taškelių ant visų „i“. Tikslas sukuria moktyvaciją eit ir daryt, jis pašalina apatiją, nežinomybę, išsiblaškymą, savęs nerealizavimo ar net menkavertiškumo jausmą.
Gyvendamas Airijoj fotografuodavau jūrą, Dubliną. Nebuvo sunku atsikelt 4 ryto ir mint dviratį po žvaigždėtu dangum, kartais ir per lietų. Nes mačiau tikslą, buvo motyvacija. Bet laikas ėjo ir ta veikla pasimetė. Dabar vėl ieškau veiklų, bet jau tokių, kurios būtų susijusios su savęs tobulėjimo, švietimu, tarnyste. Ant kelmelio vidury miško daug pat sau neprimedituosi. Tariuosi su vyresniaisias. Nuomonių, patarimų sulaukiu kuo įvairiausių kartais net labiau nepasigilinus į esamą situaciją.
Bet kurios veiklos variklis yra svajonė, tikslai, kurie sukuria motyvaciją. Motyvuoja priešinga lytis, šlovė, turtai, valdžia. O kaip dvasinė praktika? Kas mane motyvuoja tai praktikuot ir kaip toliau pasistūmėt šia linkme? Artimiausiu metu teks peržiūrėt šitą klausimą ir pasidalint su jumis jo sprendimu.