Vakar buvo šio šventraščio apsireiškimo dienos minėjimas. Jau 5000 metų praėjo nuo to laiko, kai per Kurukšetros mūšį, vykusį netoli tuometinio Hastinapūro (dabar Delis) Viešpats Krišna savo draugui, mokiniui, kšatrijui apreiškė Dieviškąją Giesmę – „Bhagavad-gitą. Kokia ji yra”. Kaip daug kas šitoj Žemėj Žemelėj per tiek laiko pasikeitė: tiek daug valstybių, jų valdymo formų, žmonių, daiktų. Kaip pakito gamta, architektūra, mokslas, žmonės, mąstymas, religija, tikslai. Bet kiek, iš giliai žiūrint, pasikeitė mūsų, žmonių sąmonė, mūsų problemos? Ar jau išsprendėm tas šventrašty minėtas problemas? Laiko turėjom pakankamai. Gal tik padaugėjo tų problemų ar jos tapo kitokios, šiuolaikiškos?
Kad net ir bendrai suvokčiau „Bhagavad-gitą. Kokia ji yra”, turėčiau bent po kelias jos šlokas kasdien pastudijuot. Per kelerius metus 2 kartus ją perskaičiau. Daržely, mokykloj, vėliau kolegijoj, universitete tiek daug dalykų kišausi ar buvau kišamas galvon, tiek daug bandžiau suprast. Bet tuos visus dalykus sieja viena tema – laikinumas. Kas mums dažnai pristatoma kaip žinios, mokslas, tėra informacija, o dažnai ir laikina ar mažai vertinga, nenaudinga mums, kaip sieloms. Ugdymo įstaigos iš esmės yra skirtingo lygio profesinio rengimo centrai. Daržely ir pradinėj pamoko skaičiuot, rašyt, vėliau formulių, žemėlapį pamoko, papiešt, padainuot ir paleidžia, kaip sakė mano senelis, žiemą basą. Kiek vėliau susidomėjau filosofija: skaičiau graikus, prancūzus, vokiečius. Labiausiai graikai patiko, nes ten radau mažiausiai nesuprantamos mandros terminologijos, paistalų, spekuliatyvizmo, akademizmo. Šrila Prabhupada Gitos 3.4 komentare rašo: „Religija be filosofijos – tik sentimentai, o kartais net ir fanatizmas, o filosofija be religijos – tik spekuliatyvūs samprotavimai“. Tai vargais ne galais, aišku, ne be Dievo ir bhaktų malonės, pateko rankose „Bhagavad-gita. Kokia ji yra”. Tai džiaugiuos kad būtent „Kokia ji yra“, o ne „Kokia ji nėra“, nes iki Šrilos Prabhupados ją, kas kaip suprato, komentavo kas netingėjo.
Niekur tarp tų perskaitytų dešimčių storų ir plonų filosofinių knygų net nekvepėjo tuo, apie ką kalbama čia, „Bhagavad-gitoje. Kokia ji yra”. Juslės, protas, intelektas, ego, subtilus ir grubus kūnai, meditacija, žinojimas, gyvenimo tikslas, prasmė, siela. Visi mums svarbiausi raktažodžiai yra šitoje knygoje. Ir kiek ten jos suprasčiau išvis, jei nei platūs ir gilūs jos komentarai. Belieka patikėti kad čia rašoma tiesa ir kad man tai naudinga. Anantara prabhu kartą įdomiai pasakė per paskaitą: „Kuo čia tikėt, jei ne šventaščiais“. Tikėjimas – atskira tema, vėliau parašysiu. Bet kodėl sau nesuteikus galimybės patikėt šituo šventraščiu. Kodėl turėčiau netikėt, kad nesu kūnas, bet siela, jei aplink matau ir jaučiu žmones, kurie čia, Žemėj, tikrai ne pirmąkart lankos. Kodėl nepatikėt, kad esu savotiškas vaikščiojantis kompiuteris, kur techninę įrangą atstoja kūnas, programinę gi – siela. Šrila Prabhupada sakė, kad sąmonė pabus maždaug po 12 dvasinės praktikos metų. Aišku, niekada nebus taip, kad viską iki galo suprasiu. Taigi „Bhagavad-gita. Kokia ji yra” yra vienas iš Šrilos Prabhupados mums duoktų raktų į savęs pažinimą per tarnystę siekiant meilės Krišnai.
Kai kurie „Gitoj” minimi dalykai buvo girdėti anksčiau, pavyzdžiui, tarnystė. Kažkada klausiaus mūsų filosofo Algio Mickūno paskaitų, tai vienoj jų kalbėjo apie dualizmą, Vakarų ir Rytų filosofijos skirtumus. Vienas iš jų buvo tas, kad Vakaruose aš šeimininkas, o Rytuose – svečias. Tarno sąvokos jis neminėjo, bet jau buvo aišku, kad tai tuo pačiu ir tarno pozicija. Iš kitos pusės, šeimininkas patarnauja svečiui, bet čia ne ta tema. Ten buvo kalbama apie požiūrį į aplinką. Šeimininkas ima, tarnas duoda. Šitą realizavau ir pats, nes darbus tokius dirbdavau tarniškus, ne vadovaujančios pozicijos. Po to apie draugystę. Labai įdomi man buvo perskaityta Cicerono knygelė „Apie senatvę ir bičiulystę“. Šrimad „Bhagavad-gitoj. Kokia ji yra” Krišna labai dažnai į Ardžuna kreipiasi kaip į draugą: 4.3; 5.29; 6.40; 9.18; 9.29; 10.1; 11.41-42 šlokos. Kituose posmuose Jis daug kalba apie draugystę. Juk mum visiem svarbi ir reikalinga draugystė. Stebėtina kaip vienam pokalby aptarta tiek daug temų. Atrodo, kad tai ne pokalbis prieš brolžudišką karą, o instrukcija gyventi. Bet kada geriau instruktuot kary, jei ne prieš pat mūšį, ar ne?
„Gitos” šlokas nėra labai sunku mokintis net išsiblaškiusiam vata došos protui ir jos silpnai atminčiai. Tai labai naudinga. Mokėmės gi mokykloj šitiek dalykų mintinai – tai ar mokiaus juos dėl pačios atminties? Patriotizmas, literatūra, žinios? Kur nauda to mokymosi? Viena išmokta \”Gitos\” šloka nesuskaičiuojamai naudingesnė nei visi mano išmokti poetai, rašytojai, dainos kartu sudėjus.
Turim ir mes, lietuviai, „Gitos” saviškįjį filosofo Vydūno vertimą ir komentarus dar sena lietuvių kalba. Jis išklotas Vydūno raštų 3 tome. Artimiausiu laiku įsigysiu pažiūrėt to darbo, parašysiu ką radau. Skaitykim \”Gitą\” ir pamėginkim išmedituot kas mums joje artima, kas patinka, kas jau girdėta, išmėginta, patirta.