Vakar buvo šio šventraščio apsireiškimo dienos minėjimas. Jau 5000 metų praėjo nuo to laiko, kai per Kurukšetros mūšį, vykusį netoli tuometinio Hastinapūro (dabar Delis), Viešpats Krišna savo draugui, mokiniui, kšatrijui Ardžunai apreiškė Dieviškąją Giesmę – „Bhagavad-gitą“. Kaip daug kas šitoj Žemėj Žemelėj per tiek laiko pasikeitė: tiek daug valstybių, jų valdymo formų, žmonių, daiktų. Kaip pakito gamta, architektūra, mokslas, žmonės, mąstymas, religija, tikslai. Bet kiek, giliau žiūrint, pasikeitė mūsų, žmonių, sąmonė, mūsų problemos? Ar jau išsprendėm tas šventraštyje minėtas problemas? Laiko turėjom pakankamai. Gal tik padaugėjo tų problemų, ar jos tapo kitokios, šiuolaikiškos?
Kad bent bendrai suvokčiau „Bhagavad-gitą“, turėčiau kasdien pastudijuoti bent po kelias jos šlokas (posmus). Daržely, mokykloj, vėliau kolegijoj, universitete tiek daug dalykų kišomės ar buvome kišami į galvą, tiek daug patys kažką bandėm suprast! Bet tuos visus dalykus sieja viena tema – laikinumas. Kas mums dažnai pristatoma kaip žinios, mokslas, tėra informacija, o dažnai ir laikina ar mažai vertinga, nenaudinga mums, kaip sieloms. Ugdymo įstaigos iš esmės yra skirtingo lygio profesinio rengimo centrai. Daržely ir pradinėj pamoko skaičiuot, rašyt, vėliau formulių, žemėlapio pamoko, papiešt, padainuot ir paleidžia, kaip sakė mano senelis, žiemą basą.
Gyvenimas, tai filosofija. Šrila Prabhupada „Gitos“ 3.4 komentare rašo: „Religija be filosofijos – tik sentimentai, o kartais net ir fanatizmas, o filosofija be religijos – tik spekuliatyvūs samprotavimai“. Tai vargais ne galais, aišku, ne be Dievo ir bhaktų malonės, pateka mums į rankas „Bhagavad-gita. Kokia ji yra“. Tai gerai, kad būtent „Kokia ji yra“, o ne „Kokia ji nėra“, nes iki Šrilos Prabhupados ją, kas kaip suprato, komentavo kas netingėjo.
Niekur tarp tų mūsų perskaitytų dešimčių storų ir plonų filosofinių knygų greičiausiai net nekvepėjo tuo, apie ką kalbama čia, „Bhagavad-gitoje“. Juslės, protas, intelektas, ego, subtilus ir grubus kūnai, meditacija, žinojimas, gyvenimo tikslas, prasmė, siela – visi mums svarbiausi raktažodžiai yra šitoje knygoje. Ir kiek jos suprastumėm išvis, jei ne platūs ir gilūs komentarai. Belieka patikėti, kad čia rašoma tiesa ir kad mums tai naudinga. Vienas žmogus kartą įdomiai pasakė: „Kuo čia tikėt, jei ne šventraščiais?“ Bet kodėl sau nesuteikus galimybės patikėt šituo šventraščiu? Kodėl turėčiau netikėt, kad nesu kūnas, bet siela, jei aplink matau ir jaučiu žmones, kurie čia, Žemėj, tikrai ne pirmąkart lankos? Kodėl nepatikėt, kad esu savotiškas vaikščiojantis kompiuteris, kur techninę įrangą atstoja kūnas, o programinę – siela? Šrila Prabhupada sakė, kad sąmonė pabus maždaug po 12 dvasinės praktikos metų. Aišku, niekada nebus taip, kad viską iki galo suprasim. Taigi „Bhagavad-gita“ yra vienas iš Šrilos Prabhupados mums duotų raktų į savęs pažinimą per tarnystę siekiant meilės Viešpačiui Krišnai.
Kai kurie „Gitoj“ minimi dalykai galbūt mums buvo girdėti anksčiau, pavyzdžiui, tarnystė. Filosofa Algis Mickūnas kalba apie dualizmą, Vakarų ir Rytų filosofijos skirtumus. Vienas skirtumas tas, kad Vakaruose aš – šeimininkas, o Rytuose – svečias. Iš kitos pusės, šeimininkas patarnauja svečiui. Šeimininkas ima, tarnas duoda. Šitą realizavau ir pats, nes darbus tokius dirbdavau tarniškus, ne vadovaujančios pozicijos.
Po to „Gitos“ kita tema – apie draugystę. Čia Krišna labai dažnai į Ardžuną kreipiasi kaip į draugą: 4.3; 5.29; 6.40; 9.18; 9.29; 10.1; 11.41–42 šlokos (posmai). Kituose posmuose Jis daug kalba apie draugystę. Juk mums visiems svarbi ir reikalinga draugystė. Stebėtina, kaip vienam pokalby aptarta tiek daug temų. Atrodo, kad tai ne pokalbis prieš karą, o instrukcija gyventi. Kada geriau instruktuot karį, jei ne prieš pat mūšį, ar ne?
Turim ir mes, lietuviai, „Gitos“ saviškio – filosofo Vydūno – vertimą ir komentarus dar sena lietuvių kalba. Jis išspausdintas Vydūno raštų 3 tome. Skaitykim „Gitą“ ir pamėginkim išmedituot, kas mums joje artima, kas patinka, kas jau girdėta, išmėginta, patirta.