Vakar Kelmės krašto senojo baltų tikėjimo mylėtojai paminėjo Jorę. Ji švenčiama balandžio pabaigoje. Jorę, Jorį atėjusi krikščionybė pakeitė šv. Jurgiu. Tai pavasario, žemdirbių, Žemės apvaisinimo, žalumos diena.
Susirinkome vienoje įspūdingiausių vietų Lietuvoje – ant Burbaičių piliakalnio. Jis yra už kelių kilometrų į šiaurės rytus nuo Kelmės, Kražantės hidrografiniame draustinyje.
Yra šiek tiek statistinės informacijos apie piliakalnio šlaitų aukštį, aikštelės išmatavimus ir pan. Apie radinius praktiškai nieko nerašoma, apie kokius nors čia buvusius įvykius išvis jokios informacijos.
Ši vieta įspūdinga, čia labai gražu, bet tuo pačiu jaučiasi kažkokia didybė. Ir viskas paskendę tyloje – paslaptingoje tyloje. Kažkas panašaus kaip skaitant kokį šventraštį: lyg kažką supranti, bet iš tikrųjų tau dar neatskleista tiesa, nes dar ne laikas.
Vaikas gali vartyti knygą, bet kol jis nepažins raidžių, nejungs jų į skiemenis, po to jų – į žodžius, šių – į sakinius, jis juk nieko nesupras. Tai dar pavartys kažkiek, jei yra paveiksliukų, o jei ne – iškart šonan numes.
Kaip nelengva yra nežinoti. Kokia tuštybė ir beprasmybė! O mes praktiškai tiek mažai žinome. Net prosenelės vardo turbūt nežinome. Praktiškai nežinome nei praeities, nei dabarties, o tuo labiau – ateities.
Sukamės savo ratelyje tarp darbo, šeimos, atostogų, kažkokių veiklų. Savo burbuliuke gyvename ir dažnai net nekyla klausimas, ar dar kas nors yra už to burbulo. Toks pagrindinis šio Kali amžiaus bruožas – neišmanymas.
Jei mums šiame gyvenime pasisektų sutikti autoritetingų žinių šaltinių, kurie pateikia tikrą, neiškraipytą žinojimą, taptumėm sėkmingiausiais ir laimingiausiais.