Įrašai

Keliauju po Lietuvos miškus, laukus ir kaimus, sutikdamas daug įdomybių. Jau seniai atradau Švenčionių rajono Sarių seniūnijos Laužėnų kaime esančią architektūrinę paslaptį. Nors ši paslaptis yra arčiau Pakarvinės kaimo, kultūros vertybių registras ją priskiria Laužėnams. Pirmą kartą į šią vietą nusigavau daugiau nei prieš 10 metų, kai tradicinį žygį čia vedė legendinis Lietuvos keliautojas, Vilniaus

Ką žmonės nori pasakyti, vartodami posakį „blogas oras“. Kas čia blogo? Taip, už lango dažnai būna vėjuota, karšta ar šalta, lyja, sninga, bet kas gi čia blogo? Taip neatsargiai pavartotas būdvardis „blogas“ lyg įžeidžia orą, kuris yra gamtos dalis. Ar kas nors iš mūsų norėtų būti vadinamas blogu? Kiekvienas turime egoizmo, kartais pykčio, pavydo ir

Šimtus kartų Varėnoje į traukinių stotį eita pro bažnyčią, bet tik antrą kartą pamačiau priešais ją stovinčią ir besižegnojančią moterį. Ir, manau, tai buvo ta pati moteris. Buvo sekmadienis, ir kulniavau pro bažnyčią jau su atidarytomis paradinėmis durimis. Jau iš tolo pastebėjau moterį, stovinčią net ne šventoriuje, bet už tvoros, priešais altorių ir atidarytas paradines

Kadangi jau kurį laiką gyvenu prie jūros, tai ir dalinuosi suvokimais, ateinančiais būnant šalia jos. Iki jūros kranto nueiti nuo namų užtrunka pora minučių. Čia priversta visokių nesąmonių: senų mašinų, kitokio chlamo. Dar yra krūvos smėlio, žvyro, skaldos, akmenų, juodžemio. Už vienos akmenų krūvos įsitaisiau lizdelį. Susiradau lentgalį, padėjau jį ant akmenų, ir toks kaip

Vaikščiojau šiandien pajūrio krantine, prie kurios prišvartuota pramoginių, žvejybinių, krovininių ir šiaip neaiškios paskirties laivų. Žiūriu iš priekio, iš galo ir iš šono, bet kartais neina suprasti, kas per laivas ir ką su juo daro. Pro vieną didelį ir masyvų prišvartuotą laivą praplaukė kitas, sukeldamas nemažas bangas. Tai aišku – ir dėl to, kad pirmasis

Budės (Bodo) miestas yra Norvegijoje, prie šiaurinio Salto fiordo. Dabar poliarinė diena, kas reiškia, kad šviesu net ir naktį. Šita vietovė yra jau už Šiaurės poliaračio, arba speigračio, todėl gana atšiauroka: mažai medžių, jie neaukšti, plikos uolos, vėsus ar šaltas vėjas. Bet iki šiauriausio šalies gyvenamo taško, Nordkapo, dar toloka – apie 1000 kilometrų! Miestelis

Jau kelintoje vietoje atsiduriu gyventi prie jūros: tai studijos Klaipėdoje, tai Airija, po to Danija. Dabar – Norvegija. Vėl jūra – Norvegijos jūra, Atlanto vandenyno dalis, šiaurinis Salto fiordas. Atsibeldžiau į šiaurės vidurio Norvegiją, Budės miestą, esantį jau už Šiaurės poliarinio rato. Dabar čia poliarinė diena, kai šviesu net vidurnaktį, bet žiemą saulė net nepakyla