Įrašai

Septinta kelionės diena Nei sapnavau, nei svajojau, kad atsidursiu taip toli nuo Lietuvos, sėdėsiu prie upės esančio pakelės viešbutėlio kambaryje ant apverstos šiukšlių dėžės (nes paprasčiausiai daugiau nėra ant ko) ir pasižymėsiu, kas įdomaus šiandien nutiko. Čia net televizorius yra – ir dar su nenuplėšta gamintojo palikta plėvele; nuo lovos ji irgi nenuplėšta. Vonios kambaryje […]

Šešta kelionės diena Pirmą kartą kelionės metu kambarėlyje miegojome trise. Šiek tiek diskomforto, askezės – dėl tabako dūmų, šaltoko oro, dingusios elektros. Ryte iškišau galvą į balkoną ir pamačiau, kad viena iš viršukalnių skęsta debesyje, bet kiek toliau jau šviečia saulė, todėl, greičiausiai, nusimato vėl saulėta diena. Šiek tiek meditacijos balkonėlyje virš pagrindinės kaimo gatvelės.

Penkta kelionės diena Po kažkokio sapno nubudau, kiek pagulėjau ir iškart – į dušą. Viešbutukas asketiškas, tenka praustis po drungnu vandeniu gana asketiškame duše, bet su prabangiu vaizdu į Himalajus. Saulė gerokai jau šildo ir, išėjęs į balkoną, pamatau, kad kalnų viršūnės jau snieguotos. Ženklas, kad ateina žiema. Tos viršūnės taip gražiai atrodo! Rodos, Pats

Ketvirta kelionės diena Visa septynių žmonių grupelė anksti susikeliame ir, nei pusryčiavę, nei ką, leidžiamės į žygį. Kilometrais jis nebus labai ilgas – apie 15 km, bet iš jų maždaug 7 km sudarys vienas kopimas į kalną. Dar prie viešbučio lauke pasikalbu su viena moterimi. Sako, iš Kalkutos čia atsibeldusi. Ji su vyru iki čia

Sėkmingai ir gana greitai tęsiame kelionę po Indiją. Maždaug po devynių valandų kelionės automobiliu nuo Rišikešo pasiekiame Jamunotrį. Ilgas ir labai vingiuotas kelias – su skardžiais, vietomis duobėtas ar net vos pravažiuojamas, bet ypač vaizdingas. Pakeliui vėl galybė žmonių, automobilių, beždžionių, karvių, šunų ir kvapnaus maisto. Kas krenta į akis – tokioje gausybėje niekas nesistumdo,

Sveikinuosi šįkart iš Indijos. Kas mėgstate keliauti, o gal ir po Indiją – dalinuosi patyrimais. Matyt, atėjo laikas, pribrendo reikalas ar dar kaip pasakyti – keliauti Indijon. Atsimenu, kai tik susipažinau prieš kokius septynerius metus su joga, viename lankstinuke buvo parašyta, kad jogos gimtinė – Indija. Iki tol apie jogą buvau girdėjęs tik tiek, kad

Visai neseniai, rugpjūčio pabaigoje, sumanėme su draugu nuvažiuoti į Latviją padabot Daugpilį. Tai ir parašysiu trumpai, ką matėme ir girdėjome. Nei rašyčiau, jei kas įdomesnio nebūtų užkritę. Kiekvienas žygis ar kelionė yra veltui, jei po jų ar net jų metu negauname naujų patirčių, suvokimų, kurie praplėstų pažinimą ir žinias, o šios savo ruožtu – mūsų