Vakar trečią kartą teko lankytis labai gražioj vietoj. Ta vieta yra apie 17 kilometrų nuo Varėnos ir maždaug 5 km nuo Marcinkonių kaimo, šalia plento, miške. Pirmą kartą ten lankiaus prieš kelerius metus su ansambliu per Vėlines. Matyt, jų tokia tradicija – apdainuot dūšeles nuo aukščiau. Žiūriu, prie kažkokio bokštelio atsibeldėm. Pasibuvom ir išsiskirstėm. Vėliau sužinojau, kad ta vieta vadinama Dalgiakalniu. Tai aukščiausia Dzūkijos nacionalinio parko vieta – žemyninė, parabolinė, 168 metrų virš jūros lygio iškilusi kopa. Jau ten esant, kopa neatrodo didelė, nes aplink miškas. Panašiai kaip su Aukštojo kalnu, aukščiausiu Lietuvoj, ar su Juozapine – santykinai tai tik kalvelės.
Ant to Dalgiakalnio stovi apleistas ir jau pavargęs priešgaisrinis bokštelis. Kadaise turėjo aštuonis šoninius įtemptus trosus, bet viskas jau seniai nukarpyta. Naudotas miškų ūkio priešgaisrinei stebėsenai. Apačioj platėjantis, tai neatrodo labai jau netvirtas. „Reikia lipt“, – galvoju. Tąkart buvau su draugu. Sako: „Lipk, palauksiu apačioj, neisiu.“ Oras toks paniuręs buvo, kažkiek rūkanotas.
Nu tai lipu sau. Jaučiasi kažkiek siūbavimas, pušų viršūnės artėja, per daug nesidairau, tikrinu, ar tvirtos konstrukcijos. Aukštis to bokštelio bus apie 15–17 metrų. Užsikoriau kiek galima aukščiau, bet ten jau medinė, supuvus konstrukcija, tai tenka pasilikt ant kopėčių. Nors jaučiuosi ne ant jų stovintis, o kylantis viršun – lyg plaukčiau pušų viršūnių jūroj. Tik vienoj siauroj vietoj horizontą užstoja medžių viršūnės, o taip matau maždaug 350 laipsnių horizonto. Kiek esu lipęs į įvairius bokštus – tik iš šito matosi toks platus horizontas. Šitoks vaizdas ir tik valanda mynimo nuo namų.
Tąkart buvo daugiau rūko, vėjo, daugiau mistikos. Vakar – išvis tokia ramybė. Tik horizontas. Atrodo, kad ne kūnu, bet siela pakilau, kad ne kažkokiam parūdijusiam, apleistam bokštely esu, kad ne prie Varėnos, ne miškuose, ne Lietuvoj – neaišku kur. Kaip kokioj kitoj dimensijoj. Ta būsena labai ypatinga. Akyse – didingas vaizdas, ausyse – ramus vėjas, o ten, kažkur žemai, kažkur toli, pasiliko visos detalės: darbas, pinigai, žmonės, mašinos, asfaltas, šventės, praeitis, ateitis. Nieko nėra – tik šita erdvė ir būsena.
Iš tikrųjų, galvoju sau, kuo arčiau žemės esam, tuo daugiau mažmožėlių tarp mūsų: kažką krapštinėjamės, dirbinėjamės, kai tuo tarpu ten, virš mūsų, yra pastovi tyla, ramybė. Įsivaizduoju, panašioj būsenoje gyvena dvasinis mokytojas – aplink toks avilys, širšalynas, bet jis nuo to atsiriboja kartodamas mantrą, atlikdamas kitas tarnystes. Tik dvasine praktika atsiribosim nuo širšalyno, pakilsim virš, pamąstysim, susivoksim. Mes negalim nebūt tarp žmonių, namų, reikalų, bet galim nuo to, kiek įmanoma, atsiribot. Namai sugrius – statys naujus. Žmonės gims – mirs. Kaip sako: „gimsim, dirbsim, pirksim ir mirsim“, ir be galo ši karuselė – mantra, kurią kartoja tiek daug žmonių. Ar man pakeliui tokia filosofija?
Taip norėčiau ištirpt tam horizonte. Kažkur nukeliaut, pamatyt, sužinot, nes ten, apačioj, jaučiu – svetima, tolima, šalta.
Baigiasi dar vieni dvasinės praktikos metai. Jie atnešė daug teigiamų pokyčių. Kur buvęs nebuvęs, karantinas irgi pasitarnavo, nes buvo mažiau kelionių, blaškymosi, todėl atsirado daugiau laiko apdūmoti kai kuriuos reikalus. Tarkim: ar einu su dvasine praktika gilyn? Kiekybė ar kokybė? Tie žmonės ar ne? Ta veikla ar ne? Prioritetai, kryptys, realizacijos ir kiti klausimai.
Rytoj švenčiama valstybinės vėliavos diena. O ką norėčiau matyt ant savo vėliavos? Kokią vėliavą iškelčiau ir žygiuočiau vienas ar su pakeleiviais iki dienų galo? Kokią vėliavą iškelčiau ant to bokšto?
Visiems linkiu dvasingų metų!