Vakar tračiąkart teko lankytis labai gražioj vietoj. Ta vieta yra apie 17 kilometrų nuo Varėnos ir maždaug 5 km nuo Marcinkonių kaimo, šalia plento, miške. Pirmąkart ten lankiaus prieš kelerius metus su ansambliu per Vėlines. Matyt, jų tokia tradicija – apdainuot dūšeles nuo aukščiau. Žiūru, prie kažkokio bokštelio atsibeldėm. Pasibuvom ir išsiskirstėm. Vėliau sužinojau, kad ta vieta vadinama Dalgiakalniu. Tai aukščiausia Dzūkijos nacionalinio parko vieta. Tai žemyninė parabolinė 168 metrų virš jūros lygio iškilusi kopa. Jau ten esant kopa neatrodo didelė, nes aplink miškas. Panašiai kaip su Aukštojo kalnu, aukščiausiu Lietuvoj ar Juozapine – santykinai tai tik kalvelės. Tai ant to Dalgiakalnio stovi apleistas bokštelis. Turėjo, matos, 8 šoninius įtemptus trosus, bet viskas jau seniai nukarpyta. Naudotas miškų ūkio priešgarisriniam stebėjimui. Apačioj platėjantis, tai neatrodo labai jau netvirtas. Reikia lipt, galvoju. Tąkart su dragu buvau. Sako: „Lipk, palauksiu apačioj, neisiu“. Oras toks paniuręs buvo, kažkiek rūkanotas. Nu tai lipu sau. Jaučias kažkiek siūbavimas, pušų viršūnės artėja, per daug nesidairau, tikrinu ar tvirtos konstrukcijos. Aukštis to bokštelio bus apie 15-17 metrų. Užsikoriau kiek galima, dar aukščiau – jau mednė supuvus konstrukcija, tai tenka pasilikt ant kopėčių, nors jaučiuosi ne ant jų stovintis, bet kylantis viršun ar plaukiantis pušų viršūnių jūroj. Tik vienoj siauroj vietoj horizontą užstoja pušų viršūnės, taigi matos maždaug 350 laipsnių horizonto. Tai kiek lipęs į visokius bokštus, tik iš šito matosi toks platus horizontas. Net jūroj iš kelto nemačau tiek horizonto, nes aukščiausia kelto vieta neprieinama. Nieko sau! Šitoks vaizdas ir tik valanda mynimo nuo namų.
Tąkart buvo rūko, vėjo, daugiau mistikos. Vakar išvis tokia ramybė. Tik horizontas. Atrodo, kad ne kūnu, bet siela pakilau, kad ne kažkokiam parūdijusiam apleistam bokštely esu, kad ne prie Varėnos, ne miškuose, ne Lietuvoj, neaišku kur. Kaip kokioj kitoj dimensijoj. Ta būsena labai ypatinga. Akyse toks didingas vaizdas, ausyse ramus vėjas ir ten, kažkur žemai, kažkur toli pasiliko tos visos problemėlės: darbas, pinigai, žmonės, mašinos, asfaltai, šventės, praeitis, ateitis. Nieko nėra, tik šita erdvė ir būsena. Iš tikrųjų, galvoju sau, kuo žemiau esam, tuo daugiau niekučių tarp mūsų, tuo daugiau kažką krapštinėjamės, blusinėjamės, kai ten, virš mūsų yra pastovi tyla, ramybė. Įsivaizduoju, panašioj būsenoj yra dvasinis mokytojas, nes aplink toks avilys, širšalynas, bet jis nuo to atsiriboja kartodamas mantrą, atlikdamas kitas tarnystes. Tik dvasine praktika atsiribosim nuo širšalyno, pakilsim virš, pamąstysim, susivoksim. Mes negalim nebūt tarp žmonių, namų, reikalų, bet galim nuo to kiek galima daugiau atsiribot. Namai sugrius, statys naujus, žmonės gims mirs. Kaip sako, gimsim, dirbsim, pirksim ir mirsim ir be galo šita karuselė, mantra, kurią kartoja tiek daug žmonių. Ar man pakeliui tokia filosofija, kai kurie žmonės, veiklos, įvykiai?
Taip norėčiau ištirpt tam horizonte, kažkur nukeliaut, pamatyt, sužinot, nes ten, apačioj, jaučiu, svetima, tolima, šalta.
Baigiasi dar vieni dvasinės praktikos metai. Jie atnešė daug teigiamų pokyčių. Kur buvus nebuvus korona irgi pasitarnavo, nes buvo mažiau kelionių, blaškymųsi, todėl atsirado daugiau laiko apdūmoti kai kuriuos reikalus, tarkim dvasinė praktika eina platyn ar gilyn, kiekybė ar kokybė, tie žmonės ar ne, ta veikla ar ne, prioritetai, kryptys, realizacijos ir kiti klausimai.
Rytoj švenčiama valstybinės vėliavos diena. O ką norėčiau matyt ant savo vėliavos? Kokią vėliavą iškelčiau ir žygiuočiau vienas ar su pakeleiviais iki dienų galo? Kokią vėliavą iškelčiau ant to bokšto?
Visiem jums linkiu dvasingų metų!