Trumpa istorija iš knygelės „Upakhyane Upadesa“. Istorija vadinasi „Geometrijos pamoka“.
Gyveno kartą tokia vargana našlė, kuri daug vargdama stengėsi išauginti vienintelį turimą sūnų. Ji galvojo sau: „Vienintelė mano viltis – sūnus. Turiu jam surasti geriausią mokytoją, tada jis galės tinkamai lavintis.“ Pasiskolinusi pinigų iš vienos moters – gal draugės – tarė: „Jau radau sūnui mokytoją, bet jam turiu sumokėti už mokslą, todėl prašau paskolinti pinigų.“ Ir gavo ji tuos pinigus, išleido sūnų mokslui.
Kai berniukas jau buvo perkeltas į septintą klasę, jį mokė geometrijos anglų kalba. Kartą mokytojas užrašė ant lentos A, B ir C raides, jas sujungė linijomis taip, kad išeitų statusis trikampis, ir tarė: „Tegul šios raidės sudarys trikampį.“
Kaip tik tuo metu pro duris įžengė berniuko motina. Pamačiusi, kas vyksta, pradėjo rėkti:
„Berniukas jau septintoje klasėje. Jis turėtų mokytis kitų dalykų, o jūs jį čia A, B, C mokote! Šito jis jau vaikas būdamas išmoko. Aš jums moku 10 rupijų kas mėnesį! Nuo šiandien jūs mums nebereikalingas. Jei tesugebat mokyti A, B, C, jūsų vieta – pradinėje mokykloje!“
Ta našlė taip smarkiai pratrūko, kad mokytojui nė žodžio neištarti neleido, ir jis buvo priverstas palikti klasę.
O štai koks autoriaus komentaras:
„Materialistai ir tariamieji vaišnavai tiki, kad patiria atsidavimo tarnystės nektarą. Iš tikrųjų jie net nepajėgūs atrasti transcendentinės atsidavimo tarnystės padėties šaltinio – Viešpaties Krišnos. Šiais laikais kai kurie, prisiklausę ištikimų Viešpaties tarnų, tokių kaip Kandidas ar Vidyapati, atliekamų giesmių apie Viešpaties Krišnos žaidimus, įtiki jau patiriantys transcendentinę Viešpaties Krišnos meilę. O iš tikrųjų jie niekad nesupranta Viešpaties Krišnos nei žaidimų, nei Jo transcendentinės padėties.“
Kai kurie religiniai persimetėliai ir karšti eretikai, tokie kaip Kalapahadas, visiems gerai žinomas ikonoklastas (žmogus, kovojantis su nusistovėjusiomis religinėmis pažiūromis), mano galintys sunaikinti Dievybes ir Aukščiausiojo Dievo šventyklas. Dar yra išdidžių vadinamųjų pamokslautojų, galinčių pasigirti randančių nemažai klaidų, nesutapimų ar prieštaravimų šventraščiuose, tokiuose kaip Šrimad Bhagavatam ar Šrimad Bhagavad-gita.
Net Ravana, didis demonų karalius, ketino pagrobti Sitą Devi, norėdamas pasitenkinti ja. Bet iš tikrųjų visi jie net negalėjo pažiūrėti į savo geismo ir troškimo objektą, jau nekalbant, kad neprisilietė prie jų. Ravana paprasčiausiai apsigavo, pačiupdamas tik šešėlį Sitos Devi, taip nesulaukęs jokio pasitenkinimo ja.
Jei kas, apimtas pykčio ar pavydo, ima ir sudrasko Indijos žemėlapį, o po to galvoja, kad taip sunaikino Indijos valstybę – tai didžiausia kvailystė. Panašiai ir su tais, kurie nėra palankūs Šri Hari, dvasiniams mokytojams ir vaišnavams – jie tik pasirodo esantys kvailiausi šioje Žemėje.
Šri Čaitanja Mahaprabhu pasakė:
„aprakrta vastu nahe prakrta gocar /
vede puranete ei kahe nirantar //“
„Dvasia nepavaldi materijai. Tokia yra visada Vedų ir Puranų išvada.“ (ČČ. Madhya Lila 9.195)
Įdomi iliustracija, ar ne? Kaip greitai padarė išvadas berniuko motina, pamačiusi lentoje užrašytas tris raides. Gi ir mums nesvetima greitai padaryti kokią mažą išvadėlę, pernelyg nesigilinant, ar ne? Čia ir mums tas galioja: išvaizda, elgesys, nuogirda, juslės, intuicija ir dar begalė dalykų gali atvesti prie neteisingos išvados, dėl ko gali nukentėti kitas žmogus arba aš pats.
Kaip sakoma: „pirma kregždė dar ne pavasaris, bet tai galbūt jau ženklas, kad pavasaris ateina.“
Įdomus dalykas yra su vedine astrologija. Vienas astrologas yra pasakęs: kol neišanalizuota 300 (ne 3, ne 30, bet 300) astrologinių žmogaus žemėlapių, tol geriau dar nieko nesakyt tam žmogui. Kaip svarbu prieš praveriant burną kalbėti tai, kas žinoma, kas yra tiesa, o ne tik panašu į tiesą.
Turim jusles, ir per jas bandom greitai įvertinti: kvepia – reiškia skanu, jei gražu – tai naudinga, jei pigu – reikia imti, vaikas ar senis – kvailys, ilgai dirba tą patį darbą – profesionalas. Tik vokiška mašina, tik amerikietiškas telefonas – ir kiek tik nori pavyzdžių.