Šįkart pasidalinsu dar viena trumpa istorija iš knygelės „Upakhyane Upadesa“. Istorija vadinas „Geometrijos pamoka“. Gyveno kartą tokia vargana našlė, kuri daug vargdama stengėsi išauginti vienintelį turimą sūnų. Galvojo ji sau: „Vienintelė mano viltis – sūnus. Turiu jam surasti geriausią mokytoją, tada jis galės tinkamai lavintis“. Pasiskolinusi pinigų iš vienos moters, gal tai draugė jos buvo, tarė: „Jau radau sūnui mokytoją, bet jam turiu sumokėti už mokslą, todėl prašau paskolinti pinigų“. Ir gavo ji tuos pinigus, ir išleido sūnų mokslan. Kai berniukas jau buvo perkeltas septinton klasėn, jį čia geometrijos mokė anglų kalba. Kartą tas mokytojas užrašė ant lentos A, B ir C raides, jas sujungė linijomis taip, kad išeitų statusis trikampis ir tarė: „Tegul šios raidės sudarys trikampį“. Kaip tik tuo metu pro duris įžengė berniuko motina ir pamačiusi kas vyksta pradėjo rėkti: „Berniukas jau septintoje klasėje, jis turėtų mokintis jau kitus dalykus, o jūs jį čia A, B, C mokot! Šito jis jau vaikas būdamas išmoko, aš jums moku 10 rupijų kas mėnesį! Nuo šiandien jūs mums nebereikalingas. Jei tesugebat mokinti A, B, C, jūsų vieta – pradinėje mokykloje!“ Ta našlė taip smarkiai pratrūko, kad tam mokytojui nė žodžio pratart neleido, ir jis buvo priverstas palikt klasę.
O štai koks autoriaus komentaras. „Materialistai ir tariamieji vaišnavai tiki patiriantys atsidavimo tarnystės nektarą. Iš tikrųjų jie net nepajėgūs atrasti transcendentinės atsidavimo tarnystės padėties šaltinio, Viešpaties Krišnos. Šiais laikais kai kurie prisiklausę ištikimų Viešpaties tarnų, tokių kaip Kandidas, Vidyapati atliekamų giesmių apie Viešpaties Krišnos žaidimus įtiki jau patiriantys transcendentinę Viešpaties Krišnos meilę. O iš tikro tai jie niekad nesupranta Viešpaties Krišnos nei žaidimų, nei Jo transcendentinės padėties.
Kai kurie religiniai persimetėliai ir karšti eretikai, tokie kaip Kalapahadas, visiems gerai žinomas ikonoklastas (žmogus, kovojantis su nusistovėjusiomis religinėmis pažiūromis), mano sau galintys sunaikinti Dievybes ir Aukščiausiojo Dievo Amens šventyklas. Dar yra ir išdidžių vadinamųjų pamokslautojų galinčių pasigirti randančių nemažai klaidų ir nesutapimų ar prieštaravimų šventraščiuose, tokiuose kaip „Šrimad Bhagavatam” ar „Šrimad Bhagavad-gita”!
Net Ravana, didis demonų karalius ketino pagrobti Sitą Devi norėdamas pasitenkinti ja. Bet iš tikrųjų visi jie net negalėjo pažiūrėt į savo geismo ir troškimo objektą, jau nekalbant kad neprisilietė prie jų. Ravana paprasčiausiai apsigavo pačiupdamas tik šešėlį Sitos Devi taip negavęs jokio pasitenkinimo ja.
Jei kas apimtas pykčio ar pavydo ima ir sudrasko Indijos žemėlapį ir po to galvoja, kad taip jis sunaikino Indijos valstybę, tai čia gi didžiausia kvailystė. Panašiai ir su tais, kurie nėra palankūs Šri Hari, dvasiniams mokytojams ir vaišnavams, jie tik pasirodo esantys kvailiausi šioje Žemėje.
Šri Čaitanja pasakė:
aprakrta vastu nahe prakrta gocar
vede puranete ei kahe nirantar
„Dvasia nepavaldi materijai. Tokia yra visada Vedų ir Puranų išvada“. (ČČ. Madhya Lila 9.195).
Įdomi iliustracija, ar ne? Kaip greitai padarė išvadas berniuko motina pamačiusi lentoje užrašytas tris raides. Gi ir mums nesvetima greit padaryt kokią mažą išvadėlę per daug nesigilinant, ar ne? Čia ir man tas galioja. Išvaizda, elgesys, nuogirda, juslės, intuicija ir dar begalė dalykų mus gali atvest prie neiteisingos išvados dėl ko gali nukentėt kitas žmogus ir aš pats. Kaip sakoma „pirma kregždė, dar ne pavasaris, bet tai galbūt jau ženklas, kad pavasaris ateina“. Įdomus dalykas yra su vedine astrologija. Vienas astrologas yra pasakęs, kad kol neišanalizuojama 300 (ne 3 ir ne 30, bet 300!) astrologinių žmogaus žemėlapių, tol geriau dar nieko nesakyt tam žmogui. Kaip svarbu prieš praveriant burną, turėjo omeny astrologas, kalbėt tai, kas žinoma, kas yra tiesa, o ne tik panašu į tiesą. Turim jusles ir per jas bandom greit įvertint – kvepia, reiškia skanu, jei gražu, tai naudinga, jei pigu, reikia imt, vaikas ar senis – kvailys, ilgai dirba tą patį darbą – profesionalas, tik vokiška mašina, tik amerikietiškas telefonas ir kiek tik nori pavyzdžių.
Kartą pačiam prisireikė kirvio, tai tik trečias kirvis tiko…iš bėdos, nes kotas iš lanksčios medžiagos ir kartais suvibruoja smūgio metu. Pirmasis buvo per lengvas, antras – lengvas, per smailus, trumpas kotas. Kaip sunku buvo įvertint tinkamumą, o kiekvieną kartą pirkdamas buvau 100 procentų tikras, kad šitas va kirvis bus geriausias. Arba dar kai po kolegijos baigimo išvažiavau tęst turizmo mokslų Klaipėdon. Stovim lauke, laukiam kelionių geografijos docento. O gi žiū atmina dviratuką per lietų kažkoks žmogelis, neprikušlina, apranga kaip darbinė sodo. „Tai va, – sako, – aš čia jūsų dėstytojas”. „Nu jo, – galvoju, – priviet lunatikam”. Dviratininkai – atskira tema, nes pamato žmonės žiemą tokį minantį, tai ir galvoja: „jau šitas tai visiškas kvailys arba visiškas profesionalas”. Bet vėliau supratau, turbūt ir kiti, neklausiau jų pirmo įspūdžio apie dėstytoją, kad jis labai gerai išmano savo dalyką, profesionalus dėstytojas ir dar praktikas, o ne tik sausų žinių pilikas. Labai gerai susibendravom, vėliau jis patapo baigiamojo darbo vadovu. Dar man buvo užėję pasimokint veidoskaitą, veidotyra dar vadina, nu bet jau supratau, kad kiekvieną žmogų nuskaitinėsiu ir jau formuosiu apie jį nuomonę. Galvoju, kam to reikia, tai bus toks blaškymasis. Panašiai kaip su fotogafija buvo. Toks liguistumas, nu profesionalumas, kad be fotoaparato niekur neini, viską žiūri kaip pro objektyvą, nieks daugiau neįdomu, tik tas vienintelis kadras. Kodėl man neformavus nuomonės „Gitos” ar „Šrimad Bhagavatam” žvilgsniu? O gal „Šri Išopanišados”, kurios pirmoji mantra sako, kad aš čia tik svečias, viskas priklauso Dievui, žvilgsniu? Tai ar matau, kaip suprantu, priimu tai, kaip kiti tai supranta ir priima?