Taip jau surėdyta, tokioje matricoje gyvename, kad kai kurie iš mūsų priversti nuolat migruoti. Turiu omenyje žvėris, paukščius, žuvis. Tose geografinėse platumose, kur gamtos metų kaita ryškesnė, gyvūnija migruoja. Žuvys plaukia į aukštupius neršti, žvėrys irgi klajoja, o paukščiai palieka savo vietas rudenį ir sugrįžta pavasarį. Ir taip nuolat. Nebuvo, greičiausiai, nė karto, kad taip nebūtų buvę.
Ir vėl pavasaris, ir vėl pargrįžta sparnuočiai Lietuvon brangion. Praleidžiu šiek tiek laiko ramioje vietoje Švenčionėliuose, tarp Žeimenos ir geležinkelio – ramu čia. Tik kartais koks praeivis ar ratuotas atvažiuoja nuo geležinkelio akmenų pasirinkti. Yra ir tokių, pasirodo.
Sėdžiu saulėkaitoje: tai paskaitau, tai pasivaikštau, medituoju. Dažnai girdžiu ir pamatau praskrendančius paukščių būrius, dažniausiai tai žąsų pulkai. Bet šįkart užmačiau vieną didelį jų būrį jau nuskrendantį, o už jo – dar vieną milžinišką būrį, po to trečias, ketvirtas ir penktas. Oho, galvoju, kokia gausybė jų čia! Kokie jie vieningi.
Jų kelionė tolima, o tokios kelionės vienas pats sau tikrai neįveiksi. Ir galbūt net vienam atskiram būriui tai padaryti būtų sudėtinga ar net neįmanoma – kas žino. Tarkime, kariuomenė. Tai kas sudaro kariuomenę? Mažiausi kariniai vienetai: kuopos, būriai, batalionai ir panašiai. Ir, savaime suprantama, kuo didesnis dalinys, tuo toliau gali nukeliauti ir daugiau nuveikti.
Mes, žmonės, irgi turime jungtis, skrisdami savo materialių ar dvasinių tikslų, svajonių ir planų link. Kitaip mažai ką ar net nieko nepasieksime. Kodėl absoliuti dauguma smulkiųjų verslininkų, tik pradėję verslus, žlunga? Todėl, kad jie viską nori pasidaryti patys. Bet tam reikia žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Toks jau dėsnis.
Išlieka tie, kurie jungiasi. Jie ne tik išlieka, bet ir pasiekia savo, plečiasi. Niekas nesijungtų į sindikatus, profesines sąjungas ir panašias struktūras, jei vienybėje nebūtų jėgos.