Dažniausiai nesutinkam tiesiogiai Dievo nei per pirmąją komuniją, nei trumpai patarnaudami bažnyčioje, nei šiaip kada joje užeidami tyloje pasibūti, nei melsdamiesi, nei dvasinį dokumentinį filmą žiūrėdami ar net skaitydami šventųjų biografijas. Bet tai nereiškia, kad Jo nėra. Tiesiog kas mes, kad Jis prieš mus pasirodytų – neturim tam kvalifikacijos.
Bet kas tikrai vyksta – tai Dievas veikia per žmones. Juk turim gyvenime pagalbininkų, patarėjų ir padėjėjų. Tai šeimos nariai, giminės, kaimynai, net nepažįstami žmonės.
Kartais akivaizdu, kad gaunam daug pagalbos, paramos, globos. Dievas yra globėjas ir mus dabojа kaip ir netiesiogiai, o kažkuria prasme ir tiesiogiai. Šiame pasaulyje dažnai matome tik grubiausius dalykus, o subtilūs paslėpti nuo mūsų juslių. Esame paslaptis paslaptyje. Tik po daugelio metų nuoširdžios praktikos ir sukauptų materialių bei dvasinių žinių kažką pradėsime grabalioti ir suprasti, kas esame, kur esame ir kodėl esame.
Tai mūsų gyvenimo esmė ir prasmė – susivokti, kitaip sakant, praplėsti sąmonę. Gyvūnai kokie gimsta, tokie jie ir iškeliauja, pratęsia giminę ir viso gero – lyg nebūta jų čia. Bet mes, žmonės, mąstome apie Dievą, kalbame apie Jį, tarnaujame Jam ar Jo dalelėms – augalams, gyvūnams, žmonėms. Dievo nebūtų, jei apie Jį nekalbėtume, juk logiška. Niekas nekalba apie skraidančius šios planetos miestus, kaimus ar kalnus, nes to paprasčiausiai nėra.
Bet kalbame apie daugelį dalykų, kurių nei matome, nei girdime, nei uodžiame: apie interneto, radijo, telefono ryšį, meilę, skonį, jausmus.
Pabandykime įsijungti savistabą ir pajusti, kada apturime situacijų, kai lyg būname pataisomi, pamokomi, vedami, raginami, skatinami, globojami, nepaliekami vieni. Ir pažiūrėkime, ar tai bet kuriuo atveju nebus teisinga ir gera, mums į naudą.