Anądien stipriai užkilo temperatūra, stipriai suėmė gerklę, tai teko kelioms dienoms glaustis prie lovos. Tai ne pavalgyti tuo metu buvo sunkiausia, nes valgyti ir taip nesinorėjo, ne į lauką neišeiti, nes buvo šalta, vėjuota, ne kokių nors internetinių naujienų likti neperskaičius, nes jų ir nesirgdamas neskaitau, bet atlikti tos dienos dvasinę praktiką. Kodėl sunku? Nes skauda galvą, aukšta temperatūra, prasta savijauta.
Tai kaip viskas vyko? Galvoju sau, kad čia atguliau dienai kitai, nu gal kelioms, bet senatvėje, kas žino, kiek teks gulėti. Kur tada bus jėgos, žvalumas? Tai kokia tada bus praktika, jei dabar man sunku? Nors šiai dienai mano dvasinė praktika užima tik kelias valandas iš 24 valandų, bet ji bent jau kasdienė. Dvasiniame gyvenime, kaip ir verslininko gyvenime, atostogų nėra. Verslininkui, šiuolaikinei ekonomikai nėra pertraukų, išeiginių ir atostogų, nes jų tiesiog nėra. Nėra tam laiko. Yra pamaininis darbas, slenkantys grafikai, naktys, dienos, žiemos, vasaros ir viskas vyksta pilnu tempu.
Toks prigulimas parodo, kiek ir dėl ko esu atsidavęs, kas mano gyvenime svarbiausia, kiek ne Dievui reikia manęs, bet man – Jo. Galvoju, kiek tikinčiųjų dėl sunkių ligų nepametė dvasinės praktikos, kiek jų buvo net mirtinai nukankinti dėl tikėjimo, tai ką ten kalbėti apie dienos ar kitos negalavimą. Mane įkvepia tokių tikinčiųjų istorijos. Svarbiausia yra bet kuriomis aplinkybėmis nepasukti iš dvasinio kelio, nes abipus šio kelio driekiasi begaliniai pasauliečių užsodinti kukurūzų laukai. Paklysime ten ir sugaišime daug brangaus laiko klaidžiodami.
Kartais net džiaugdavomės būdami vaikai, kai užsirgdavome, nes į mokyklą gi nereikės eiti. Nieko gero, rodėsi, gulėti lovoje, bet tiek pat nieko per daug gero ir toje mokykloje. Man jau kelintą kartą toks prigulimas atneša apmąstymų apie tai, kas esu ir kur esu, ką veikiu ir ar esu tuo patenkintas, kur einu ar noriu eiti ir ką veikti. Kokie tikslai, siekiai, uždaviniai. Kad jau tokios mintys parplaukia, tai, matyt, ne be reikalo buvau paguldytas pailsėti, pasidūmoti sau pačiam. Sakoma, liga – tai Dievo pokalbis su žmogumi.