Kartą girdėjau tokį pasakojimą. Gyveno vienas jogas, šeimos žmogus buvo ir jam prisireikė medituot. Tai atsisėdo vidury trobos ir bandė susikaupt. Bet kur tau! Vaikai galvom lekia, tėvą tampo, ant galvos lipa, šaukia rėkia. „Nieko gero, – tas galvoja, – reikia eit iš namų, nes čia per daug triukšmo“. Tai nuėjo jis miškan. Jau ten patogiai intsitaisė po dideliu medžiu, užsimerkė. Girdi, kažkas traškena, medžio lapai virpa, viršūnė ošia, paukščiai čirškia „Vėl ta pati nesąmonė!“, pagalvojo. Susrado olą. Tai inlindo ton olon, vėl insitaisė, užsimerkė ir jau tuoj tuoj pradės medituot. O tik nei iš šio, nei iš to jam ant galvos lašai pradėjo leistis. Jau susnervavo visai. Užkišo skylę pagaliuku! Ramu…gera. Po kelių akimirkų jis girdi „tuk tuk, tuk tuk“. Širdis! Jis girdi savo širdį. Net čia, tyliausioj, ramiausioj vietoj tau trukdo medituot tavo širdies plazdenimas. Moralas koks? Toks, kad ne tylos ir ramybės reikia ieškot, o dirbt su savim. Dvasinė praktika – tai, kažkuria prasme, darbas su savim, savo charakterio savybių keitimas, šlifavimas. Budistų vienuolis Bo Haeng Sunim sako, kad „Dvasinė praktika – tai nėra ramybės paieška, o metodas atrast savy tikrąjį aš“. Tai sako vienuolis, kuris kasdien medituoja po 14 valandų. Ką mes ištvertumėm veikdami ar net neveikdami tiek laiko? Mums net miegot tiek laiko neišeitų, žaist, pramogaut. Nusibostų.
Galima įvardint dalykus kas yra ar nėra dvasinė praktika, bet aišku viena – tai yra savęs pažinimas ir pamokslavimas. Nebus vieno be kito. Savęs pažinimas – tai ieškojimas atsakymų į klausimus iš kur aš atėjau, ką čia turiu veikt ir kur keliausiu po mirties (šito kūno). Pamokslavimas – tai dvasinės praktikos dalis, leidžianti pažint save, tuo pačiu ir kitus, rast Tiesą.
Aplink tiek vaizdo, garso, mūsų neramaus proto triukšmo, kad gali išprotėt. Dvasinė praktika – ne ramybės paieškos, bet jos ir nereikia ieškot, nes Krišna Šrimad „Bhagavad-gitoj. Kokia ji yra” ne vieną kartą mini Arjunai kaip jis ją gali pasiekt: kas susijęs su Aukščiausiuoju, turi transcendentinį intelektą, sutelktą protą („Bhagavad-gita. Kokia ji yra” 2.66), kurio netrikdo troškimai (2.70), kas atsisakė noro tenkinti jusles, visiškai atsikratė nuosavybės jausmo ir neturi klaidingos savimonės (2.71), kuris visiškai pasišventęs transcendentiniam pažinimui, įgijęs žinojimą (4.39), ištikima ir pasiaukojusi siela aukojanti Krišnai visus savo veiklos vaisius (5.12). Bet tai nėra dvasinės praktikos tikslas. Dvasinė praktika – tai milijonas! Kaip kartą Prabhupada davė paskaitoj tokį pavyzdį su pinigais. „Jei turim milijoną dolerių, tai turim ir 10, ir 100 dolerių, bet jei teturim 10, neturim 100 dolerių“. Ramybė – tai dvasinės praktikos šalutinis poveikis, kaip mažas atlygis už pastangas siekiant pažint ir tarnaut Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Bhagavanui Šri Krišnai ir jo tarnam. Tarnai esam visi, tik ne su visais ir ne visada.
Dvasinė praktika tai tikėjimo ugdymas. Tikėjimo, kad nesu šitas kūnas, kaip teigia Vedos, bet siela. Tikėjimo guru ir vedomis, amžinuoju tėvu ir motina. Tari tarnystė. Bhaktams, dvasiniam mokytojui. Tai askezė. Nors giliau pažvelgus pasaulietinis, ne dvasinis gyvenimas yra askezė, nes pirmojo rezultatai laikini, nuviliantys, neatnešantys laimės. Viskas, ko galiu išmelsti – tikėjimo ir atsidavimo.
harer nāma harer nāma
harer nāmaiva kevalam
kalau nāsty eva nāsty eva
nāsty eva gatir anyathā
„Šiame vaidų bei veidmainystės amžiuje vienintelis būdas išsivaduoti – giedoti šventąjį Viešpaties vardą. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra.“ (Iš „Bhagavad-gita. Kokia ji yra” 6.12 komentaro).