Kauno Vedų kultūros centras 2007 metais išleido knygelę „Bhakti Vigjana gosvamis“ iš serijos „Vaišnaviški skaitiniai“. Knygelės gale yra įdomi Adžatai Šatru prabhu nutikusi istorija. O ji tokia. Šitas jogas turėjo Satsvarupos dasa Gosvamio knygą „Maldingo gyvenimo pradžia“, ji jam labai patiko ir nusprendė praktikuot laikydamasis joj išvardintų dvasinio gyvenimo principų. Bet bhaktas (atsidavusysis) buvo vienas ir jam sunkiai sekės praktikuot, ilgainiui ta praktika išvis užsimetė. Bet Krišna šito reikalo nepaliko. Tas bhaktas kartą kažkur traukiniu keliavo ir susipažino su kitu bhaktu, praktikavusiu gilią vidinę maldą. Bhaktas, su kuriuo jis susipažino, pradžioj atrodė labai užsidaręs, bet jam pavyko su juo pabendraut. Anas papasakojo, kaip vaikystėj buvo nepritapėlis, pasauly daug kas atrodė neharmoninga, ne taip, kaip turėtų būt. Jau paaugęs galiausiai nusprendė išeit iš namų, kai jam į rankas papuolė „Bhagavad-gita. Kokia ji yra“. Vaikinas labai įsikvėpė, dieną naktį ją studijavo, mokėsi sanskritą, su siela supažindinančių veikalų. Tai truko apie trejus metus, po to parėjo išsikvėpimas. Didysis išsikvėpimas. Bhaktų patarimai buvo standartiniai: „Kartok šešiolika ratų maldos, laikykis keturių reguliuojančių principų, užsiimk atsidavimo tarnyste ir tapsi laimingu!“ Bet jam tokie patarėjai, kurie patys nežinia kiek tikėjo savo patarimais, nepadėjo. Tada jis liūdnas pradėjo melstis „norėdamas išvengti depresijos ir nepakenčiamo liūdesio“. Tos jo maldos buvo labai nuoširdžios ir jis patyrė Dievo meilės, bet tik trupam. Vėl lyg niekur nieko. Bet bhaktas suprato, kur čia pakastas šuo. „Dievas davė patirtį ir supratimą, kad reikalingas rimtas darbas. Taip prasidėjo mano intuityvusis darbas“, – atvirauja Adžata Šatru das.
Prasidėjo maldos, daug maldų, kurių metu jis gaudavo įvairių nenusakomų potyrių, realizacijų. Kai viskas pasibaigdavo, protas jį labai kamuodavo, tada jis užsiimdavo pasaulietiniais dalykais, bet vėl sugrįždavo prie maldos. Prasidėjo karas su protu. Pasidarė tiek sunku, kad reikėjo apsispręst: viską mest ir grįžt prie pasaulietinio gyvenimo arba nirt į maldą. Tada jis gavo Bhaktivinodos Thakuros knygą „Šri harinama čintamani“. Nuo to laiko jis paniro į džapą meditaciją. Jis dalijasi su pakeleiviu neįkainojamais patarimais kaip panirt į maldą.
1. Kai tu kažkur vaikščioji, neleisk akims klaidžioti kur papuola. Sutelk dėmesį į širdies sritį.
2. Norėdamas išmokti melstis, naudokis maldomis, kurias sudėjo šventieji ir ačarijos.
3. Ko gi reikia melsti Viešpatį? Tavo lūpose turi būti vienas prašymas – kad Jis leistų tau kartoti Jo vardą nuoširdžiai.
4. Maldos metu mintis sutelk ne į kalbos sklandumą, o į Tą, kuriam ji skirta. Antraip tu, galbūt, tapsi geru poetu, bet Viešpaties taip ir nepatirsi.
5. Vienaip ar kitaip, bet tu turi susieti savo protą su Viešpačiu, gyvenančiu tavo širdyje, ir jokiomis aplinkybėmis nuo Jo nesitraukti. Tai yra visa praktikos esmė.
Čia tik keli patarimai iš kokio 100 ar panašiai. Jis taip pat mini, kas bus, jei darysim tai ar nedarysim to, ką daryt, jei neišeina. Labai svarbi informacija. Ir, kas svarbiausia, kad tai kalba žmogus, jau paniręs į maldą. Jis kelias, veikia ir gulas maldoj. Jis joj apsigyveno. Ir čia ne šiaip paskaitėlė kaip reiktų melsti, bet kaip tai iš tikro veikia gyvenime.
Šita bhakto istorija labai įdomi ir ji kiek priminė vieno jau seniai gyvenusio ir po Sibirą keliavusio ortodokso, ieškojusio kas jį pamokintų melstis, istoriją mat jam netiko tuščias poteriaus kartojimas. Tas tas maldininkas apmindžiojo visą Sibirą! Tai kažkas rado jo užrašus ir išleido knygą pavadinimu „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios vadovui“. Labai gili knyga.
Dvasinė praktika, tai ir paskaitos, ir šventės, ir šventraščių studijos, bet vis dėlto maldos tema yra svarbiausia. Tai bet kurios dievocentrinės praktikos ašis. Ir turbūt gi ne kartą matėm, kad tenka vėl ir vėl atsisukt į šitą temą.
Jogams reikia domėtis Krišnos vardu, kažkada kažkaip suprast ir pajust, kad Jis nesiskiria nuo Savo vardo. Kadangi šitoj planetoj tokių atitikmenų neturim, tai įsisąmonint nelengva. Juk žodis „vanduo“ ir pats vanduo nėra tas pats, mano vardas ir aš pats nėra tas pats objektas. Belieka prašyt malonės tą suprast. Kalinys prašo prezidento laisvės malonės, o mes turim prašyt maha mantros paslapties atskleidimo malonės, išlaisvint mūsų siaurą sąmonę, paleist ego, o mums apsigyvent maldoj.