Nu ką, „dienelės slenka ir nė vieno neaplenkia“, pavasaris kažkur čia, bet dar ne čia 🙂 Jau tikrai ypatinga šita žiemelė, nes ir šalčio, ir sniego buvo, o kur dar korona su savo ribojimais. Kažkoks savotiškas izoliatorius. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Mažiau blaškymosi, daugiau tupėjimo, o daugiau tupėjimo, daugiau pasimąstymų. Renku knygas knygynui ir šiaip jau popieriniai reikalai pajudėjo, tai gal dar koks mėnesiukas ir knygynėly rasit pačių įdomiausių knygų ir žurnalų trim kalbom: lietuvių, rusų ir anglų. Pradžioj bus gal koks 100 knygų, vėliau iki 200-300 vedinės tematikos knygų.
Prieš savaitę pavyko gaut retą leidinį – Kauno Vedų kultūros centro 2007 metais išleistą knygelę „Bhakti Vigjana gosvamis“ iš serijos „Vaišnaviški skaitiniai“. Knygelės gale yra įdomi Adžatai Šatru prabhu nutikusi istorija. O ji tokia. Šitas bhaktas turėjo Satsvarupos dasa Gosvamio knygą „Maldingo gyvenimo pradžia“, ji jam labai patiko ir nusprendė praktikuot laikydamasis joj išvardintų dvasinio gyvenimo principų. Bet bhaktas buvo vienas ir jam sunkiai sekės praktikuot, ilgiainiui ta praktika išvis užsimetė. Bet Krišna šito reikalo nepaliko. Tas bhaktas kartą kažkur traukiniu keliavo ir susipažino su kitu bhaktu, praktikavusiu gilią vidinę maldą. Bhaktas, su kuriuo jis susipažino, pradžioj atrodė labai užsidaręs, bet jam pavyko su juo pabendraut. Anas papasakojo, kaip vaikystėj buvo nepritapėlis, pasauly daug kas atrodė neharmoninga, ne taip, kaip turėtų būt. Jau paaugęs galiausiai nusprendė išeit iš namų, kai jam į rankas papuolė „Bhagavad-gita“. Vaikinas labai įsikvėpė, dieną naktį ją studijavo, mokėsi sanskrito, kitų su siela supažindinančių veikalų. Tai truko apie trejus metus, po to parėjo išsikvėpimas. Didysis išsikvėpimas. Bhaktų patarimai buvo standartiniai: „Kartok šešiolika ratų, laikykis keturių reguliuojančių principų, užsiimk atsidavimo tarnyste ir tapsi laimingu!“ Bet jam tokie patarėjai, kurie patys nežinia kiek tikėjo savo patarimais, nepadėjo. Tada jis liūdnas pradėjo melstis „norėdamas išvengti depresijų ir nepakenčiamo liūdesio“. Tos jo maldos buvo labai nuoširdžios ir jis patyrė Dievo meilės, bet tik trupam. Vėl lyg niekur nieko. Bet bhaktas suprato, kur čia pakastas kaulas, t. y. šuo, ne kaulas. „Dievas davė patirtį ir supratimą, kad reikalingas rimtas darbas. Taip prasidėjo mano intuityvusis darbas“, – atvirauja Adžata Šatru das.
Prasidėjo maldos, daug maldų, kurių metu jis gaudavo įvairių nenusakomų potyrių, realizacijų. Kai viskas pasibaigdavo, protas jį labai kamuodavo, tada jis užsiimdavo pasaulietiniais dalykais, bet vėl sugrįždavo prie maldos. Prasidėjo karas su protu. Pasidarė tiek sunku, kad reikėjo apsispręst: viską mest ir grįžt prie pasaulietinio gyvenimo arba nirt į maldą. Tada jis gavo knygą Bhaktivinodos Thakuros knygą „Šri harinama čintamani“. Nuo to laiko jis paniro į džapą meditaciją. Jis dalijasi su pakeleiviu neįkainojamais patarimais kaip panirt į maldą. Tai labai gilu. Keletą jų suminėsiu.
1. Kai tu kažkur vaikščioji, neleisk akims klaidžioti kur papuola. Sutelk dėmesį į širdies sritį.
2. Norėdamas išmokti melstis, naudokis maldomis, kurias sudėjo šventieji ir ačarjos.
3. Ko gi reikia melsti Viešpatį? Tavo lūpose turi būti vienas prašymas – kad Jis leistų tau kartoti Jo vardą nuoširdžiai.
4. Maldos metu mintis sutelk ne į kalbos sklandumą, o į Tą, kuriam ji skirta. Antraip tu, galbūt, tapsi geru poetu, bet Viešpaties taip ir nepatirsi.
5. Vienaip ar kitaip, bet tu turi susieti savo protą su Viešpačiu, gyvenančiu tavo šidyje, ir jokiomis aplinkybėmis nuo Jo nesitraukti. Tai yra visa praktikos esmė.
Tai čia tik keli patarimai iš kokio 100 ar panašiai. Jis taip pat mini, kas bus, jei darysim tai ar nedarysim to, ką daryt, jei neišeina. Labai svarbi informacija. Ir, kas svarbiausia, kad tai kalba žmogus, jau paniręs į maldą. Jis kelias, veikia ir gulas maldoj. Jis joj apsigyveno. Ir čia ne šiaip paskaitėlė kaip reiktų melsti, bet kaip tai iš tikro veikia gyvenime. Tai labai surezonuoja, nes pats klausau daug paskaitų, bet dauguma jų be asmeninės realizacijos. Lilos, santykiai, astrologija, ajurveda – visa puokštė temų, bet kur realizacijos, m? Kolkas labai mažai pasidalinimų savo patirtim. Apsiribojama paskaitymu, pacitavimu. Bet tai primena kolegijos ar universiteto laikus, kai dėstytuvas įjungdavo prožektorių, ant sienos išryškėdavo sakiniai ir jis juos sklandžiai perskaitydavo. Tai nei mes patys, studentai, nei pats dėstytuvas neatsimindavo apie ką skaitė praeitą paskaitą. Še kad nori!
Šita bhakto istorija labai įdomi ir ji kiek priminė vieno jau seniai gyvenusio ir po Sibirą keliavusio stačiatikio, ieškojusio kas jį pamokintų melstis, mat jam netiko tuščias poteriaus kartojimas. Tas tas vargšas apmindžiojo visą Sibirą. Va kad nori! Tai kažkas rado jo užrašus ir išleido knygą pavadinimu „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios vadovui“. Labai gili knyga.
O aš čia savo ruožtu ką perklausęs, ką perskaitęs viską vienon krūvon surinkau apie maha mantrą. Gavosi nemažas kuokštas informacijos: paskaitos, mintys. Ir vis dėlto tarp tų šimtų ir tūkstančių paskaitų maldos tema yra svabiausia. Tai bet kurios dievocentrinės praktikos ašis. Ir jaučiu kaip tyčia ar netyčia, bet tenka vėl ir vėl atsisukt į šitą temą. Nei šeimoj, nei šventykloj, bendruomenėj ar vienuolyne negyvenu, tai kas belieka – panirt į Krišnos vardą prieš tai išsiaiškinant ir pajuntant, kad Jis nesiskiria nuo Savo vardo. Kadangi šitoj planetoj tokių atitkmenų neturim, tai įsisąmonint nelengva. Juk žodis „vanduo“ ir pats vanduo nėra tas pats, mano vardas ir aš pats nėra tas pats objektas. Belieka prašyt malonės tą suprast. Kalinys prašo prezidento laisvės malonės, o mes turim prašyt maha mantros paslapties atskleidimo malonės, išlaisvint mūsų siaurą sąmonę, paleist ego, tegu eina sau, o mums pasilikt maldoj.
Kartą važiavau traukiniu iš Varėnos Vylniun ir mačiau kaip kaimo bobutė traukiny rožančių suko. Tai kiek tokių žmonių mačiau? Po to nė vieno. Tiesą sakant ir prieš tai nė vieno. Labai įkvepia tokie Dievo pasiųsti pavyzdžiai.
Jei kas norėtumėt pasiskolint tekste minėtų knygų, parašykit.