Sapnuoju, kad esu lyg ir Švenčionėliuose, ten, kur mama gyvena, jos sesuo. Daug žmonių, o tarp jų ir du dvasiniai mokytojai. Bet vienas sušmėžavo tik trumpam. Nuotaika labai pakyli, visi gerai nusiteikę. Lyg ir pradeda būriuotis tie žmonės, kažkur gal eis. O čia trumpa akimirka, kai aš dar tik ruošiuos eit, bet čia pat sėdi dvasins mokytojas. Ir nuo to buvimo šalia jo tokia energija eina, kad čia nelabai ką ir palyginimui duočiau. Ir dar kažkaip pasisuku ar atsistoju ir lyg netyčia prisiliečiu prie jo, tai išvis! Galvoju “Oho, prisiliečiau prie mokytojo, negaliu patikėt“. Ir mes išėjom į lauką, kažkur ėjom pasivaikščiot ar panašiai. Tai toks trumpas sapnelis. Bet kas įdomiausia, kad nubudus jautės pakyli nuotaika, daug pozityvios energijos. Ir tai tik po sapno su žmogum, kurį gyvai matęs tik dvi dienas po pora valandų. Ir ne tik po to. Tokie dalykai, spėju, vyksta po vieno mažo labai svarbaus momento. Jis paprastas, bet kartu ir sudėtingas. Panašus atvejis nupasakotas Dhirašantos maharadžos knygoj „Įkvepiančios istorijos“. Jis vadinas „Arbatos puodelio pamokos“. Paskaitykit.
Vedos sako, kad dvasinis mokytojas tol gauna naują kūną, jei neišvaduoja, t. y. pas Dievą lieka neatvestas bent vienas jo mokinys. Tai ir mąstau, ar čia nebus panašus variantas, nes pirmą kartą sutikus tą žmogų parėjo jausmas, kad pamačiau tėvą po 20 ar 30 metų nežinia kur buvusį ir ką dariusį, bet jau pargrįžusį namo. Tokie įdomūs procesai bhakti jogoj. Nepraktikuojant mantros, meditacijos, neapsiimant jokios tarnystės, nebendraujant su dievotais žmonėm, neskaitant šventraščių pasunkėja. Ir dvasiniam kely, ir įprastam reikia daug dirbt, bet dvasinis kelio darbas yra dar ir procesas, o pasaulietinis darbas dažnai tėra dėl rezultato, dažnai net labai laikino. Jau vien dėl nepilkos ir nuobodžios kasdienybės verta sukt dvasiniu keliu, kur patiri įdomių, gilių vidinių dalykų.