Jau praėjo šiek tiek laiko nuo paskutinio brūkštelėjimo, bet gyvenimas nestovi, daug įvykių. Jau lyg ir į pabaigą knygyno biurokratinis popierinis koridorius, tuoj prieisim reikiamas duris. Nelengva susigaudyt valstybės teisiniuose aktuose, nutarimuose, įstatymuose ir pan. Skęstu aš čia su tuo, bet mane šitoj baloj gelbėja draugas teisininkas, aišku, Krišnos siųstas. Vienam čia būtų legviau galvą sieną pradaužt nei sutvarkyt visus reikiamus dokumentus knygynui. Mane net purto nuo to sauso popierizmo, kurio čia pluoštais nešk ir vežk 🙂 Kai kurie dalykai išaiškėjo tik tvarkant dokumentus, kai kas ir koregavosi. O gal ir dar kažkas keisis, matysim. Bet jau vienu metu visai išsekau nuo to ir galvoju, kiek čia dar bus siurprizų, pavargau. Tai toks vakar privargęs ir nuguliau lovelėn.
Sapnuoju, kad esu lyg ir savo kaime, ten, kur mama gyvena, jos sesuo. Daug žmonių, o tarp jų ir du dvasiniai mokytojai. Bet vienas sušmėžavo tik trumpam. Nuotaika labai pakyli, visi gerai nusiteikę. Lyg ir pradeda būriuotis ties žmonės, kažkur gal eis. O čia trumpa akimirka, kai aš dar tik ruošiuos eit, bet čia pat sėdi dvasins mokytojas. Ir nuo to buvimo šalia jo tokia energija eina, kad čia nelabai ką ir palyginimui duočiau. Ir dar kažkaip pasisuku ar atsistoju ir lyg netyčia prisiliečiu prie jo, tai išvis wow! Galvoju “Oho, prisiliečiau prie mokytojo, negaliu patikėt“. Ir mes išėjom į lauką, kažkur ėjom pasivaikščiot ar panašiai. Tai va toks trumpas sapnelis. Bet kas įdomiausia, kad nubudus jautės pakyli nuotaika, daug pozityvios energijos. Jau šiandien spėjau daugmaž sumedituot kaip toliau klostysis knygyno popierinai reikalai, kai kas ir paaiškėjo. Ir tai tik po sapno su žmogum, kurį gyvai matęs tik dvi dienas po pora valandų. Ir ne tik po to. Tokie dalykai, spėju, vyksta po vieno mažo labai svarbaus momento. Jis paprastas, bet kartu ir sudėtingas. Panašus atvejis nupasakotas Dhirašantos maharadžos knygoj „Įkvepiančios istorijos“. Jis vadinas „Arbatos puodelio pamokos“. Paskaitykit.
Vedos sako, kad dvasinis mokytojas tol gauna naują kūną, jei neišvaduoja, t.y. neatveda pas Dievą bent vieno savo mokinio. Tai ir mąstau, ar čia nebus panašus variantas, nes pirmą kartą sutikus tą žmogų parėjo jausmas, kad pamačiau tėvą po 20 ar 30 metų nežinia kur buvusį ir ką dariusį, bet jau pargrįžusį namo. Tai va tokie įdomūs procesai bhakti jogoj. Nepraktikuojant mantros, meditacijos, neapsiimant tarnystės, nebendraujant su dievotais žmonėm, neskaitant šventraščių viskas taip nuobodžiai rutiniškai pilka, tuščia, beprasmiška ir neįdomu. Ir dvasiniam kely, ir įprastam reikia daug dirbt, bet dvasinis kelio darbas yra dar ir procesas, o pasaulietinis darbas tėra dėl rezultato, dažnai net labai laikino ir kartais net beprasmiško. Jau vien dėl nepilkos ir nuobodžios kasddienybės verta sukt dvasiniu keliu, kur patiri įdomių, gilių vidinių dalykų, kurie tau parodo koks buvai.
Minu čia jau pavakare prie ežero su dviračiu ir galvoju, kad su tuo pačiu dviračiu su pussesere, kartą ir su jos drauge mindavom 25 kilometrus į vieną pusę nusipirkt kebabų. O dabar? Kokie kebabai? Kokie dar laiką gaišinantys filmai, mėsa, žuvis, kiaušiniai, visas tas nesveikas ir užterštas maistas, pramogos, spekuliatyvi mandravotų žodžių filosofija, nežinia kam įdomūs eilėraščiai ir dar daug kitų dalykų? Ar aš juos užmušiau, nuskandinau, sudeginau, išmečiau, uždariau kalėjiman? Ar man reikėjo Sizifo pastangų? Ar man prireikė 50 metų? Ne, jie tiesiog patys išėjo, o dar ir dabar išeidinėja. Ir eis iki galo, vis subtiliau ir subtiliau. Tiek daug nereikalingų dalykų, kai užtenka tik stogo, grūdų ir Krišnos sąmonės.