Vakar peržiūrėjau šitą man rekomenduotą filmą. Apačioj nuoroda. Išoriškai žiūrint tai filmas apie gyvenimą kalėjime. Kalėjimas tas didelis, vidury dykynės Luizianioj, Amerikoj. Telpa tam kalėjime irgi daug – iki 5000 žmogeliukų. Moterų nemačiau, tai turbūt ten tik vyrų kalėjimas. Didelio įspūdžio filmas nepadarė, bet kai kurie momentai įdomūs. Tarkim, tas kalėjimas yra ištisas miestelis su pramogų, darbo zonom, net bažnyčia. Jis ten lankomas prašaliečių, kurie ateina ten pasilinksmint, pasižiūrėt rodeo. Kažkokia patologija. Bet čia gi Amerika. Tai tam kalėjime dauguma nuteistųjų kali iki gyvos galvos. Tarkim, tau 40 metų ir tu už pirmo ar antro laipsnio žmogžudystę gavai tiek pat, kiek tau dabar metų, tai praktiškai irgi sėdi iki gyvos galvos. Tam kalėjime gali veikt ar neveikt ką tik nori, išskyrus vieną dalyką – turi dirbti. Leninas sakė: „Darbas sukūrė žmogų“, tai ten per darbą ir griežtą drausmę, o ypač per pastarąją, kaip pabrėžė to kalėjimo vadovas, daroma tai, kas su tais žmonėm turėjo būti padaryta dar jų vaikystėj – auklėjimas. Kadangi medžiai nejauni, tai ypač pradžioj sunkoka juos buvo palenkt, bet dabar tiek demokratijos, kad kalėjimo darbuotojos vaikšto laisvai, be apsaugos. Visi kaip vienas sako, kad prie to labiausiai prisidėjo baptistų bažnyčios studijų filialo įkūrimas tam kalėjime. Jie ten mokosi graikų, lotynų, kai kurie net tampa pamokslautojais kituose kalėjimuose. Kalėjimo viršinkas sako, kad „Mūsų šalis nusprendė išmesti religiją iš mokyklų ir dabar, žiūrėkite, galite melstis kalėjime, o mokykloje ne. Jūs turite padaryti nusikaltimą, kad būtumėte išmokyti moralumo“. Jis dar sako, kad šalis su konstitucija nuėjo į kraštutinumus, Dievas atskirtas nuo visko. Atsiribojimas nuo Dievo, anot jo, reiškia atsisakyti amoralumo, kas veda prie smurto.
Tam kalėjime yra ir mirties kambarys. Ten nuteistiems mirties bausme suleidžiami nuodai. Dabar klausimas kas geriau: mirtis ar gyvenimas? Jei gyvenime nėra Dievo, tai tu miręs ar gyvas – nesvarbu. Vienodai tuščia ir mirti, ir tuščiai gyventi. Kartais mirtis gali būt net palankiau, nes tokiu būdu sielai nebus leidžiama toliau degraduot.
Iš tikro nelabai sunku pasivaizduoti tikinčiuoju. Kaip Prabhupada sakė kartą savo paskaitoj, kad amerikiečiai net ant dolerio rašo „In God we trust“ (tikime Dievą), bet aplinkoj matos kuo tiki amerikiečiai – daiktais. Tie žmonės, kurie iš neišmanymo, nes neturėjo nė lašo Krišnos sąmonės, atsidūrė ten, už aukštų tvorų vidury dykynės. Bet dabar jie žengia laisvėn, vidinėn, nes kūnas ten daugeliui metų įstrigęs. Kartais, matom, reikia atsidurt kalėjiman, kad suprast, jog iš tikrųjų esi laisvas, kartais reikia kažko netekt, kad suprastum turįs, sustot ar net grįžt, kad galėtum judėt toliau. Mes esam kalėjime, Durgos, Viešpaties Šivos žmonos pastatytan kalėjiman. Ir ne visai jis prastas, pažiūrėjus, ar ne? Saulytė, jūra, kopos, alus, midus. Nu gaunam šiek tiek kančios, bet toks gi tas gyvenimas – c\’est la vie, tyliai sau vieni padūmojam. Juk kiek yra žmonių, kad neturėdami ką pavalgyt, stogo, jie taip galvoja, eina daryt pražangą, kad gautų kąsnį šiltam skandinaviškam kalėjime. Dhirašanta maharadža vis papasakoja tokią įdomią istoriją. Kartą buvo žmogelis kalėjime ir vieną gražią dieną ateina prižiūrėtojas prie jo ir sako: „Žinai, šiandien tavo diena, todėl prašyk ko tik nori, išpildysiu“. „Nieko sau!“ – tas galvoja. „Tai kaip čia dabar, tikrai galiu bet ko paprašyt? Bet ko bet ko?“ „Nu taip, viską išpildysiu“, – pakartojo prižiūrėtojas. Tai kalinys dūmoja dūmoja ir sako tam: „Tai žinai, gal galėtum padaryt man vieną paslaugą? Čia, mano kameroj šitas čiužinys per kietas, ar galėčiau gaut minkštesnį?“ Tai ar ne kalėjime tas žmogelis? Ar jis gi ne vidiniam savo ribotos sąmonės kalėjime? Iš tikro tai mes arba turim Krišnos sąmonės, arba esam kalėjime. Iš dviejų vienas. Iliuzija – tai irgi kalėjimas. Mano siela kalėjime. Ji tupi kūne, po betoniniu stogu ir planetoj, kur visi aplink kenčia: gimsta, serga, sensta ir miršta. Tai ar noriu išeit iš šito kalėjimo? Ką dėl to darau? Tėvas Stanislovas net lageriuose būdamas buvo laisvas, o aš ar laisvas tarp savo ego, kūno, materialios gamtos?
Teko pabuvot keliuose kalėjimuose. Tik nosį įkišt, ne tupėt metų metais. Vienas tokių – KGB kalėjimas po KGB rūmais, rūsy Gedimino prospekte. Celės mažos, tamsu, šalta. Ten kai kuriem dar vandens papildavo ant žemės, kad per sausa nebūtų. Kitas gi kalėjimas įrengtas po Kronborgo pilim, Helsingiore, Danijoj. Ta pilis prie pat jūros, labai didelė, graži ir prabangi. Jei gerai pamenu, viena tos pilies salė – didžausia Europoj. Po pilim – dviejų aukštų skliautiniai rūsiai. Apatinis rūsys labai žemas. Kalėjimas buvo. Kaliniai buvo surakinami grandinėmis. Tai ar čia ne materialaus pasaulio atvaizdas? Danguj saulytė, paukščiukai, medžiai, žolė, jūra, bet čia pat ir kančios. Todėl ir vadinas Žemė Mritju loka, arba mirties planeta. Mes, kaip sielos, laisvi, bet kūnu, materialia sąmone esam kalėjime. Ant rankų nėra grandinių, nieks neplaka, netardo, neveža Sibiran, bet vistiek mes kalėjime. Materialios gamtos, t.y. trijų materialios gamtos gunų, arba energijų – neišmmanymo, aistros ir dorybės – kalėjime.
Pagalvokim ar nesu daiktų, įvaizdžio, mane varžančios, ribojančios kitų žmonių įtakos kalėjime? Ar aš laisvas? O gal tas kalinys iš Luizianos pataisos namų laisvesnis už mane? Siekim dvasinio Krišnos samonės mokslo, tik tuomet mums bus atrakintos šito kalėjimo durys. Tik tada vieną gražią dieną sulauksim Prižiūrėtojo ir, jei būsim verti, paliksim šią ašarų pakalnę, nueisim nuo šios, kaip tėvas sakydavo, vargo vakarienės stalo.
https://www.youtube.com/watch?v=ggd1W3gYryM