Išoriškai žiūrint, tai filmas apie gyvenimą kalėjime. Kalėjimas – didelis, vidury dykynės Luizianoje, Amerikoje. Ten telpa iki 5000 žmonių.
Kai kurie filmo momentai įdomūs. Tarkim, tas kalėjimas – ištisas miestelis su pramogų ir darbo zonomis, net bažnyčia yra. Ten lankosi prašaliečiai, kurie ateina pasilinksminti, pasižiūrėti rodeo.
Dauguma nuteistųjų kali iki gyvos galvos. Tarkim, tau 40 metų, ir už pirmo ar antro laipsnio žmogžudystę gavai tiek pat metų – praktiškai sėdi iki gyvos galvos.
Kalėjime gali veikti, ką tik nori, išskyrus vieną dalyką – turi dirbti. F. Engelsas sakė: „Darbas sukūrė žmogų.“ Ten per darbą ir griežtą drausmę, ypač per pastarąją, kaip pabrėžė kalėjimo vadovas, daroma tai, kas su tais žmonėmis turėjo būti padaryta dar jų vaikystėje – auklėjimas.
Medžiai nejauni, tai pradžioj sunkoka juos buvo palenkti, bet dabar tiek demokratijos, kad kalėjimo darbuotojos vaikšto laisvai, be apsaugos. Visi sako, kad prie to labiausiai prisidėjo baptistų bažnyčios studijų filialo įkūrimas. Ten mokosi graikų, lotynų, kai kurie net tampa pamokslautojais kituose kalėjimuose.
Kalėjimo viršininkas sako: „Mūsų šalis nusprendė išmesti religiją iš mokyklų. Žiūrėkite – galite melstis kalėjime, bet mokykloje – ne. Turite padaryti nusikaltimą, kad būtumėte išmokyti moralumo.“ Pasak jo, šalis su konstitucija nuėjo į kraštutinumus: Dievas atskirtas nuo visko. Atsiribojimas nuo Dievo, anot jo, reiškia amoralumą, kuris veda prie smurto.
Kalėjime yra ir mirties kambarys, kur nuteistiesiems suleidžiami nuodai. Klausimas: kas geriau – mirtis ar gyvenimas? Jei gyvenime nėra Dievo, tu miręs ar gyvas – nesvarbu. Tuščiai mirti ar tuščiai gyventi – vienodai. Kartais mirtis gali būti palankiau, nes sielai nebus leidžiama toliau degraduoti.
Nelabai sunku pasivaizduoti tikinčiuoju. Kaip Prabhupada sakė: amerikiečiai net ant dolerio rašo „In God we trust“, bet aplink matosi, kuo jie iš tikrųjų tiki – daiktais. Tie žmonės, kurie neturėjo nė lašo Krišnos sąmonės, atsidūrė už aukštų tvorų vidury dykynės. Bet dabar jie žengia į vidinę laisvę, nes kūnas daugelį metų buvo įstrigęs.
Kartais reikia atsidurti kalėjime, kad suprastum, jog esi laisvas; kartais reikia kažko netekti, kad suprastum, ką turi, sustotum ar net grįžtum. Mes esame kalėjime, kurį pastatė Durga, Viešpaties Šivos žmona. Ir ne visai jis prastas: saulytė, jūra, kopos, alus, midus… Šiek tiek kančios, bet toks gi gyvenimas – c’est la vie. Tyliai padūmojam.
Kaip mokytojas Dhirašanta maharadža pasakoja, kartą kalėjime vienas žmogus sulaukė prižiūrėtojo:
„Šiandien tavo diena, prašyk ko tik nori – išpildysiu.“
„Oho! – galvoja kalinys. – Tikrai galiu bet ko paprašyt?“
„Nu taip, viską išpildysiu.“
Kalinys sako: „Gal galėtum padaryti man paslaugą? Čiužinys mano kameroje per kietas, galėčiau gauti minkštesnį?“
Ar ne kalėjime tas žmogus? Ar jis ne savo ribotos sąmonės kalėjime? Iliuzija – tai irgi kalėjimas. Mano siela kalėjime. Ji tupi kūne, po betoniniu stogu ir planetoje, kur visi gimsta, serga, sensta, miršta. Ar noriu išeiti iš šito kalėjimo? Ką dėl to darau?
Tėvas Stanislovas net lageriuose būdamas buvo laisvas. O aš – ar laisvas tarp savo ego, kūno ir materialios gamtos?
Turim KGB kalėjimą po KGB rūmais, Gedimino prospekte Vilniuje. Celės mažos, tamsu, šalta. Kai kam dar vandens papildavo ant grindų, kad nebūtų per sausa. Kitas – kalėjimas po Kronborgo pilimi, Helsingiore, Danijoje. Pilis prie pat jūros, didelė, graži, prabangi. Po pilimi – dviejų aukštų skliautiniai rūsiai. Apatinis rūsys labai žemas, kaliniai būdavo surakinami grandinėmis.
Tai ar ne materialaus pasaulio atvaizdas? Danguj – saulytė, paukščiai, medžiai, žolė, jūra. Bet čia pat – kančios. Todėl Žemė vadinama Mritju loka, arba mirties planeta. Mes, kaip sielos, laisvi, bet kūnu ir materialia sąmone esame kalėjime. Ant rankų nėra grandinių, niekas neplaka, neveža į Sibirą, bet vis tiek esame kalėjime. Materialios gamtos – trijų gunų: neišmanymo, aistros ir dorybės – kalėjimas.
Pagalvokim: ar nesu daiktų, įvaizdžio ar kitų žmonių įtakos kalėjime? Ar esu laisvas? O gal tas kalinys iš Luizianos pataisos namų laisvesnis už mane? Siekim dvasinio Krišnos sąmonės mokslo – tik tuomet bus atrakintos šito kalėjimo durys. Vieną gražią dieną sulauksime Prižiūrėtojo, ir jei būsim verti, paliksime šią ašarų pakalnę, nueisime nuo vargo vakarienės stalo.
https://www.youtube.com/watch?v=ggd1W3gYryM