Sveikas, lankytojau
šįkart kiek praskleisiu kaip žmogus sugeba sukurt ryšį ne tik su ta pačia gyvybės forma. Prieš kelias dienas vos tik man parvykus mama pasiguodė, kad kažkur prapuolė vienas kacinas. O jų čia troboj nei daug, nei mažai – cieli penki ir dar du būdiniai šuniukai, nu tai toks mini sodas. Tai ji taip susirūpinusiai vis mąsto apie tą prapuolėlį, vis guodžias man kur jis galėtų būt. Tai sakau tiesiog vadalojas kažkur ir tiek, nes jis gi kacinas, laisvas, nepririštas. O ji man sako, kad ne, jam kažžkas negerai. Ir sako su tokiu užtikrintumu, žinojimu. Nu dabosim kas bus, sakau. Atėjo vakaras, nueina ji uždaryt kiemvarčių ir parbėgus rėkia katiną radus. Kur jis, klausiu? Kaimynės ūkiniam miaukia. Nu tai mečiau vakarienę ir einam dabot jos to kacino. Akurat spąstuosna kacinas papuolė, nes matyt dieną prie atvirų durų bus inbėgis, po to kažkas užlapojo duris ir capt! Sėdi jis prie tinkleliu dengto rūslangio ir kniaukia kaip pamišęs. Mama jau tik visa susjaudinus laksto, kažkam jau skambina, kad ryt jį išleistų kažkoks žmogus, kuris rakins tą ūkinį. Nu tai pasiėmiau įrankius ir ėjom daryt „operacijos Y“. Pora atsuktų varžtų ir kacinas jau laisvas. Turbūt 5 paras jis ten nutupėjo. Net ir išėjęs visas miaukė, tai mama pasiėmė jį trobon nešt.
Po to ji visiem džiaugsmingai skambinėjo, kad parsirado kacinas, kad vykdėm jo gelbėjimo operaciją. Žodžiu, buvo įvykis ir neeilinis. Iš tikro gi nei ten tam kacinui būt kas nutikę, nei ką, prisigaudė, matyt, pelių ir tupinėjo. Gaisrininkas vienas dalinos patirtim, kad žmonės jiem skambina katinus nuo medžių nuimt lyg jie užlipę nenulips. Taip žmonės išgyvena dėl gyvūnų.
Iš šono labai įdomu pažiūrėt į mamos bendravimą su katinu. Ji jam kalba, o tas žiūri, klauso, atrodo, bando suprast ką ji jam sako. Tai jis ne kiek supranta, kiek jaučia iš balso intonacijos, gestų kas jam sakoma. Tokiam ryšiui sukurt reikia laiko. Aišku, jis grįstas abipuse nauda. Vienas gaunas maistelio ir stogelį, kitas gi – pūkuotą šiltą kamuolį. Vis kažkas namuose, ne tuščios sienos. Aišku, tai tik katinai, bet koks čia tamsus gilus šaltas rūsys būtų mamai be jų. Ji čia viena gyvena, kartais pavažiuoja sesuo, jos dukra. Žmogus negali būt vienas, jei jis neužsiima dvasine praktika. Net ir užsiimantis rečiau ar dažniau lankos bažnyčion, kažkokion bendruomenėn. O kas vienam? Vienaakis žydraakis guru? Nu jis nemiaukia, neloja, neskleidžia šilumos, tavęs nelaukia, nesitrina pakojin. Joks daiktas nepakeis kito žmogaus ar gyvūno. Daiktas neturi energijos, tuščias reikalas. Net ir sielai palikus kūną šis palieka daiktu ir net baisiu, bėgam nuo tokio. Mes esam energija ir esam užprogamuoti sąveikaut su energija – su žmonėm ar gyvūnais. Pagal sąmonę. Turbūt yra žmonių, kurie ir kokį medį draugu pasirenka, pasišneka su juo. Treti draugą savy atranda, tai murma sau panosėn. Kuriam santykius su tuo, ko mums iš jo reikia, ar ne? Ko reikia moteriai iš vyro, o jam – iš jos? Ko reikia verslininkui iš pirkėjo, o tam – iš jo? Visur yra poreikis. Pirmiausia poreikis, tada pasiūla – santykių ekonomika.
Vis dėlto bet kurie santykiai, išskyrus su Aukščiausiuoju, yra laikini. Vėlgi šito materialaus pasaulio privalumas. Sarkastiškai pasakius. Bet ir gerai, kad įprastiniai santykiai laikini, nes ar nepastebim laikinumo naudos, vertės, prasmės? Laikini dalykai mums duoti tam, kad kažko pasimokintumėm, neprisirištumėm prie jų, išmoktumėm paleist, suprast, kad mūsų čia nieko nėra, nuogas atėjau ir išeisiu toks. Juk nenorėtumėm būdami 40-čiais lankyt pradinę mokyklą, ar ne? Gal kas norėtų mokintis vaikščiot, sėdėt ant puoduko, kalbėt? Nu ne! Tai buvo laikina, nes mum tai buvo duota, kad kažko išmoktumėm. Kas bebūtų, jei 40 metų bendraučiau su tuo pačiu katinu? Tai kaži ar bekalbėt mokėčiau, gal kartu į dėžę liptumėm, eitumėm peliaut. Sako, šarko papūga gyvena iki 80 metų! Nieko sau, ar ne? Tai per tiek metelių ji išmoktų kalbėt kaip aš, o aš – kranksėt kaip ji.
Kurdami santykį pamatuokim kokioj plotmėj tas santykis – neišmanyme, aistroj ar dorybėj. Ką tai duos man ir mano santykių subjektui, kur mane ar abu nuves. Ieškokim ilgalaikių santykių su tais, kurie mum leis tobulėt, šviesėt, keistis, neverkt praradus ir nesidžiaugt gavus.
Ačiū, kad lankotės, skaitot