Šįkart kiek praskleisiu kaip žmogus sugeba sukurt ryšį ne tik su ta pačia gyvybės forma. Prieš kelias dienas vos tik man parvykus mama pasiguodė, kad kažkur prapuolė vienas katinas. O jų čia troboj nei daug, nei mažai – cieli penki ir dar du būdiniai šuniukai, nu tai toks mini zoo. Tai ji taip susirūpinusiai vis mąsto apie tą prapuolėlį, vis guodžias man kur jis galėtų būt. Tai sakau tiesiog vadalojas kažkur ir tiek, nes jis gi katinas, laisvas, nepririštas. O ji man sako, kad ne, jam kažkas negerai. Ir sako su tokiu užtikrintumu, žinojimu. Nu žiūrėsim kas bus, sakau. Atėjo vakaras, nueina ji uždaryt kiemvarčių ir parbėgus rėkia katiną radus. Kur jis, klausiu? Kaimynės ūkiniam miaukia, sako. Nu tai mečiau vakarienę ir einam žiūrėt jos to katino. Katinas spąstuosna papuolė, nes, matyt, dieną prie atvirų durų bus įbėgęs, po to kažkas užlapojo duris ir capt! Sėdi jis prie tinkleliu dengto rūslangio ir kniaukia sau gailiai. Mama jau tik visa susijaudinus laksto, kažkam jau skambina, kad ryt jį išleistų kažkoks žmogus, kuris rakins tą ūkinį. Tai pasiėmiau įrankius ir ėjom daryt „operacijos Y“. Pora atsuktų varžtų ir katinas jau laisvas. Turbūt 5 paras jis ten nutupėjo. Net ir išėjęs visas miaukė, tai mama pasiėmė jį trobon nešt.
Po to ji visiem džiaugsmingai skambinėjo, kad parsirado katinas, kad vykdėm jo gelbėjimo operaciją. Žodžiu, buvo įvykis ir neeilinis. Iš tikro gi nei ten tam katinui būt kas nutikę, nei ką, prisigaudė, matyt, pelių ir tupinėjo. Gaisrininkas vienas dalinos patirtim, kad žmonės jiem skambina katinus nuo medžių nuimt lyg jie užlipę nenulips. Taip žmonės išgyvena dėl gyvūnų.
Iš šono labai įdomu pažiūrėt į mamos bendravimą su katinu. Ji jam kalba, o tas žiūri, klauso, atrodo, bando suprast ką ji jam sako. Tai jis ne kiek supranta, kiek jaučia iš balso intonacijos, gestų kas jam sakoma. Tokiam ryšiui sukurt reikia laiko. Aišku, jis grįstas abipuse nauda. Vienas gauna maistelio ir stogelį, kitas gi – pūkuotą šiltą kamuolį. Vis kažkas namuose, ne tuščios sienos. Ji čia gyvena viena, kartais parvažiuoja sesuo, dukterėčia. Žmogus negali būt vienas, jei jis neužsiima dvasine praktika. Net ir užsiimantis rečiau ar dažniau lankos bažnyčion, kažkokion bendruomenėn. O kas vienam? Vienaakis žydraakis guru? Bet jis nemiaukia, neloja, neskleidžia šilumos, tavęs nelaukia, nesitrina pakojin. Joks daiktas nepakeis kito žmogaus ar gyvūno. Daiktas neturi tiek energijos, tuščias reikalas. Net ir sielai palikus kūną šis palieka daiktu ir net baisiu, bėgam nuo tokio. Mes esam energija ir esam užprogramuoti sąveikaut su energija – su mineralais, augalais, gyvūnais, žmonėm, Dievu. Pagal sąmonę. Turbūt yra žmonių, kurie ir kokį medį draugu pasirenka, pasišneka su juo. Kuriam santykius su tuo, ko mums iš jo reikia, ar ne? Ko reikia moteriai iš vyro, o jam – iš jos? Ko reikia verslininkui iš pirkėjo, o tam – iš jo? Visur yra poreikis. Pirmiausia poreikis, tada pasiūla – santykių ekonomika.
Vis dėlto bet kurie santykiai, išskyrus su Aukščiausiuoju, yra laikini. Vėlgi šito materialaus pasaulio privalumas. Sarkastiškai pasakius. Įprastiniai santykiai laikini, juk ar nepastebim laikinumo naudos, vertės, prasmės? Laikini dalykai mums duoti tam, kad kažko pasimokintumėm, neprisirištumėm prie jų, išmoktumėm paleist, suprast, kad mūsų čia nieko nėra, nuogas atėjau ir išeisiu toks. Juk nenorėtumėm būdami 40-čiais lankyt pradinę mokyklą, ar ne? Gal kas norėtų mokintis vaikščiot, sėdėt ant puoduko, kalbėt? Ne! Tai buvo laikina, nes mums tai buvo duota, kad kažko išmoktumėm. Kas bebūtų, jei 40 metų bendrautumėm su tuo pačiu katinu? Tai kaži ar bekalbėt mokėčtumėm, gal kartu į dėžę liptumėm, eitumėm peliaut. Sako, šarko papūga gyvena iki 80 metų! Tai per tiek metelių ji išmoktų kalbėt kaip aš, o aš – kranksėt kaip ji.
Kurdami santykį pamatuokim kokioj plotmėj tas santykis – neišmanyme, aistroj ar dorybėj. Ką tai duos man ir mano santykių subjektui, kur mane ar abu nuves. Ieškokim ilgalaikių santykių su tais, kurie mums leis tobulėt, šviesėt, keistis, neverkt praradus ir nesidžiaugt gavus.