Pasidalinsiu viena šio savaitgalio žygio ištrauka. Saulės nusimatė daug, oras šiltas, tai sugalvojom su draugu pasipėdint po Prienus, tada nuo jų eit link Birštono ir iš ten jau autobusu mint į Kauną. Nu tai apipėdinom Prienų centrą, muziejun nuėjom, pakeliui malūnas, parkas, dar šis tas ir jau išsiruošėm keliaut panemune link Birštono. Gražios ten vietos, vėl primena koks gražus ir dar ne taip stipriai kaip Vakaruose urbanizuotas mūsų kraštas. Daug medžių, vandens. Kad neit pagrindiniu keliu, nusukom visai palei Nemuną, mūsų upių tėvą. Kažkaip pamąstėm, kad visai prie pat jo prieisim, bet upė kur kas toliau buvo. Atsidūrėm plačiam slėny. Tolumoj miglos užstoti medžiai, čia pat sodybos, gamtos ir žmogaus draugystė. Dar kiek paėjom ir atsitrenkėm kažkokion fermon prie pat namų. Karvių ji ten ar kiaulių, neaišku, bet jau paslėpta medžių, nes seniai apleista, apšiapus, vaiduokliška. Stogai nuardyti ar šiaip prakiurę, kai kurie langai ir durys užkalti. Tuščia, vaiduokliška. Neprastą čia vietą parinko. Gamta harmoninga, pilna ir joj yra visko, ko mums reikia: riešutų, uogų, vaistažolių, grūdų, vandens. Tai mums duota būtinybė, o visa kita tik mūsų kūryba.