Spalio pirmąją su draugu Varėnoj sau smagiai pėdinom iki netoli esančio Žiežulio ežero. Keliukas per miškelį, ramybė, nėra vėjo, žmonių, balsų – visiška tuštuma. Jau atpėdinom iki vietos, ten vėl nieko nėra – tuštybių tuštybė, ypač po vasaros triukšmingų maudynių. Ant šlaito auga didelė pušis, po ja nubyrėjęs smėlis, o šaknys likusios paviršiuj, tai vasarą ten dažnai ant jų išsitiesiu. Ežeras tik pro krūmus ir šakas matos, ramu. Bet tąsyk ne padrybsot ant šaknų atėjom – šiaip.
Čia visą vasarą smagiai plaukinėjo gausi gulbių šeimyna – tėveliai ir net penkios jų atžalos. Viršuj prikabinu šeimynos nuotrauką. Nu tikrai daugiavaikė šeima. Ežerėkas nedidelis, tai tik atėjęs jas iškart ir pamatydavai. Šįkart tebuvo viena gulbė. Tai arba likusi iš tos šeimynos, arba naujokė. Ji buvo priešingam krante. Jau žiemos pradžia, o ji dar čia. Ką ji čia veikia? Kodėl neišskrido? Žmonės prie maisto pripratino? Šylančios žiemos? Nėra jėgų? Kas žino. Bet tik atėjo stipri vienatvės – kad ir kokia jos priežastis – realizacija. Gal tai jau paskutinė jos žiema, o ji čia viena. Galbūt čia liko tėvas, paleidęs motiną su vaikais, gal motina liko. Bet tos visos didingos tylos ir ramybės fone ta gulbė taip pat atrodė didingai. Gulbė nebylė. O ką ji pasakytų, jei nebūtų nebylė? Apie žmones sakoma, kad jie gal ir atrodo, ir elgiasi protingai, bet kartais tik iki tol, kol nepraveria burnos.
Kodėl Indijoj paramahamsa – religinis-teologinis garbės vardas – suteikiamas nušvitusiems induistų dvasiniams mokytojams? Sanskritu „parama“ reiškia „aukščiausias“, o „hamsa“ – „gulbė“. Ji indų filosofijoj, Vedose, simbolizuoja dvasines žinias. Gulbės elgesys sausumoje ir vandenyje nesiskiria – panašiai ir išminčius elgiasi, žinantis, kas yra materija ir kas – dvasia.
Gulbė turi dvi nuostabias savybes. Pirmoji ta, kad ji naktį gali praleist bet kuriam krante – jai nėra skirtumo. Antroji – ji yra vienintelis gyvas padaras, sugebantis atskirti pieną, kai šis sumaišytas su vandeniu. Taigi pirmoji savybė rodo neprisirišimą, atsižadėjimą, t. y. vairagją. Mes labai linkę prie visko rištis – mūsų „krantas“ – tai namas, šeima, darbas, daiktai, vietos. Mums taip sunku jų netekt arba keist. Mums tai sukelia kančią. O pieno atskyrimas nuo vandens simbolizuoja išminčiaus sugebėjimą atskirt pelus nuo grūdų. Pirmieji – materialios, laikinos žinios; grūdai – amžinos autoritetingų mokytojų seka iš Viešpaties atėjusios tiesos.
Gulbė – sielos simbolis, nes siela iš prigimties yra tyra, balta, bet dėl sąlyčio su materija ji užsiteršia. Visatos architektas Brahma keliauja ant gulbės. Štai koks tai ypatingas paukštis.
Šiaip jau gyvūnai, taip sakant, veikia ribojami tik keturių poreikių: maisto, miego, dauginimosi ir gynybos. Tik šie poreikiai ir skiria mus, žmones, nuo gyvūnų, nes mes siekiam kūrybos, dvasios pažinimo. Bet žiūrint į gulbę – ji tikrai nespinduliuoja katino, kurių čia kieme mažiausiai septyni, energijos. Keistokai jie atrodo: eina, sustoja, pasikaso, apsisuka, bėga, sustoja, atsigręžia, vėl pabėga, sustoja, grįžta. Nuo kiekvieno krebžtelėjimo krūpčioja, šokinėja. Žodžiu – pilni baimės, nerimo. Žiūriu ir galvoju: nu jei žmonės taip vaikščiotų, tai įdomiai atrodytų. Ir šiaip, žiūri į ant betono vasarą išsitiesusį katiną, tai matos, kad šita gyvūnas nori skaniai pasisotint ir skaniai pamiegot. Pramogai ar žvirblius gaudo, kelia vestuves su kaimynų katėm. Linksmas jų gyvenimas.
Gulbė – rami, nesijaučia jokios baimės, nerimo; gracinga, paslaptinga, graži, stipri, veržli. Skaitau, kad iš Indijos į Centrinę Aziją jos skrenda per Himalajų kalnus, kurių aukštis – beveik 9 kilometrai. Tai vieni iš nedaugelio paukščių, pasiekiančių tokias aukštybes. Turint omeny jų masę, tai neįtikėtinas faktas. Beje, jos ir ištikimybės simbolis, nes jau pasilikusi viena gulbė sau poros neieško. Teko girdėti paskaitoj, kad jei vienas iš sutuoktinių pasilieka našliu ir neieško sau poros, tai rodo, kad tie žmonės mylėjo vienas kitą. Nes kitaip tai rodo tik paprasčiausią juslinį pasitenkinimą ar baimę likti vienam.