Spalio pirmają su draugu sau smagiai pėdinom iki netoli esančio Žiežulio ežero. Keliukas per miškelį, ramybė, nėra vėjo, žmonių, balsų, visiška tuštuma. Jau atpėdinom iki vietos, ten vėl nieko nėra, tuštybių tuštybė, ypač po vasaros triukšmingų maudynių. Ten, ant šlaito auga didelė pušis, po ja nubyrėjęs smėlis, o šaknys likusios paviršiuj, tai vasarą ten dažnai ant jų išsitiesiu. Ežeras tik pro krūmus ir šakas matos, ramu. Bet tąsyk ne padrybsot ant šaknų atėjom, šiaip. Čia visą vasarą smagiai plaukinėjo gausi gulbių šeimyna, tėveliai ir net penkios jų atžalos. Viršuj prikabinu šeimynos nuotrauką. Nu tikrai daugiavaikė šeima. Ežerėkas nedidelis, tai tik atėjęs jas iškart ir pamatydavai. Šįkart tebuvo viena gulbė. Tai arba likusi iš tos šeimynos, arba naujokė. Ji buvo priešingam krante. Jau žiemos pradžia, o ji dar čia. Ką ji čia veikia. Kodėl neišskrido? Žmonės prie maisto pripratino, šylančios žiemos, nėra jėgų? Kas žino. Bet tik man parėjo stipri vienatvės, kad ir kokia jos priežastis, realizacija. Gal tai jau paskutinė jos žiema, o ji čia viena. Galbūt čia liko tėvas, paleidęs motiną su vaikais, gal motina liko. Bet tos visos didingos tylos ir ramybės fone ta gulbė taip pat atrodė didingai. Gulbė nebylė. O ką ji pasakytų, jei nebūtų nebylė? Apie žmones sakoma, kad gal jie atrdo ir elgiasi protingai, bet kartais tik iki tol, kol nepraveria burnos.
Kodėl Indijoj paramahamsa – religinis-teologinis garbės vardas suteikiamas nušvitusiams induistų dvasiniams mokytojams? Sanskritu „parama“ reiškia „aukščiausias“, o „hamsa“ – „gulbė“. Ji indų filosofijoj, vedose simbolizuoja dvasinias žinias. Gulbės elegesys sausumoje ir vandenyje nesiskiria, panašiai ir išminčius elgias, žinantis kas yra materija ir kas – dvasia. Gulbė turi dvi nuostabias savybes, pirmoji ta, kad ji naktį gali praleist bet kuriam krante, jai nėra skirtumo. Antrasis – ji yra vienintelis gyvas padaras, sugebantis atskirti pieną, kai šis sumaišytas su vandeniu. Taigi pirmoji savybė rodo neprisirišimą, atsižadėjimą, t. y. varagją. Mes labai linkę prie visko rištis – mūsų krantas – tai namas, šeima, darbas, daiktai, vietos – mums taip sunku jų netekt arba keist. Mums tai sukelia kančią. O pieno atskyrimas nuo vandens simbolizuoja išminčiaus sugebėjimą atskirt pelus nuo grūdų. Pirmieji – materialios, laikinos žinios, grūdai – amžinos autoritetingų mokytojų seka iš Viešpaties atėjusios tiesos. Gulbė – sielos simbolis, nes siela iš prigimties yra tyra, balta, bet dėl sąlyčio su materija ji užsiteršia. Visatos architektas Brahma keliauja ant gulbės. Štai koks tai ypatingas paukštis. Šiaip jau gyvūnai, taip sakant, veikia aptverti tik keturių poreikių: maisto, miego, dauginimosi ir gynybos. Tik šie poreikiai ir skiria mus, žmones nuo gyvūnų, nes mes siekiam kūrybos, dvasios pažinimo. Bet žiūrint į gulbę, ji tikrai nespinduliuoja katino, kurių čia mano kieme mažiausiai 7, priviso aplink ir tiek, energijos. Nenormalūs atrodo: eina, sustoja, blusinėjas, sukinėjas, bėga, sustoja, atsigręžia, vėl pabėga, sustoja, grįžta. Nuo kiekvieno krebžtelėjimo krūpčioja, šokinėja. Žodžiu, pilnas baimės, nerimo. Žiūriu ir galvoju nu jei žmonės taip vaikščiotų, tai įdomiai atrodytų. Ir šiaip žiūri į ant betono vasarą išsitiesusį katiną, tai matos, kad tuščias puodelis su keturiom kojom, uodega ir dviem akim. Žiogus gaudo čia pievoj, žvirblius, poruojas su kuo ir kur pasitaiko, vemia, tuštinas kur papuola, kapojas su kitais katinais, šiltnamių plėveles drasko laipiodami. Nu paprasti gyvūnėliai, labai paprasti. Gulbė rami, nesijaučia jokios baimės, nerimo, gracinga, paslaptinga, graži, stipri, veržli. Skaitau va, kad iš Indijos į Centrinę Aziją jos skrenda per Himalajų kalnus, kurių nepamirškim koks aukštis – beveik 9 kilometrai. Tai vieni iš nedaugelio paukščių, pasiekiančių tokias aukštybes. Turint omeny jų masę, tai neįtikėtinas faktas. Beje, jos ir ištikimybės simbolis, nes jau paslikusi viena gulbė sau poros neieško. Teko girdėti paskaitoj, kad jei vienas iš sutuoktinių pasilieka našliu ir neieško sau poros, tai rodo, kad tie žmonės mylėjo vienas kitą. Nes kitaip tai rodo tik paprasčiausią juslinį pasitenkinimą ar baimę likti vieanam.
Mūsų gi nacionalinis paukštis – gandras. Stovi toks pasimurzojęs, sustėręs ant vienos kojos ant lietaus, toks biedniakas, jaučias, kad karmą atidirbinėja. Gal tik garnys biedniau atrodo. Turim su kuo palygint 🙂