Žiemužė įsibėgėja ir jau artėja vasaris – šalčiausias mėnesis. Sniego daugiau nei daug, tai išlindau paslidinėt. Per miškelį, per laukelį iki Žiežulio ežero Varėnoje. Žiedinis kelių kilometrų maršrutėlis. Pakeliui dar toks kelių trobų Girežerio kaimėkas yra. Tai iki jo kelias nuvažinėtas, idealus paviršius slidėm, o toliau jau klampus klampojimas per miškelį iki ežero. Atviroj vietoj sniego apie 40 cm, miške apie 30. Šlapią sniegą drėbė kiek daugiau nei 2 paras be jokios minutės pertraukėlės. Jei ne šlapią būtų drėbę, tai matyt, dvigubai daugiau jo būtų. Vaizdas miške kiek kitoks nei įprasta: prigriuvę nemažai medžių, prilūžę šakų, kadagiai paskavojo po sniegu. Sniegas gan purus ir jo daug, tai jokio tolko, kad aš su tom slidėm, nes klampoju ir tiek. Klampoju sau ir galvoju, kad, gyvenimas tik dėl savęs – tai lyg 6, sunkiausios kategorijos slidžių žygis. Nors aplink lyg ir balta, gražu, daug sniegelio, bet realybė kitokia.
Taigi koks tas 6 kategorijos slidžių žygis? Tavo linijinis maršrutas – daug kilometrų. Tu su keliais žygeiviais klampoji nelabai žinomoj teritorijoj jau kelintą dieną. Ant pečių – ne 1 kg ir ne 10 kg svorio kuprinė. Jaučias nuovargis, šalta, trumpos dienos, spiginanti saulė, sniego – kiek tik akys užmato. Iki artimiausios civilizacijos – 180-200 km. Laukinių gyvūnų, plėšrūnų pėdsakai. Turi žemėlapį, bet nelabai supranti kur esi ir kur eit toliau. Žvaigždės danguj nelabai ką sako. Bet reikia eit, nes maisto atsargų – ne mėnesiui. Ne lengviausia situacija, ar ne? Ar ne panašiai ir gyvenime? Kokia mūsų navigacija? Matematikos ir fizikos formulės? Maironio eilėraščiai? Su tokiom žiniom klamposim. Po santykius šeimoj, darbe. Susipažįstam, nesutariam, skiriamės, vėl susipažįstam. Atklampojam galiausiai iki lauktos senatvės, nes jau nelabai turim sveikatos ir noro dirbt.