Žiemužė įsibėgėja ir jau artėja vasaris – šalčiausias mėnesis 🙂 Sniego daugiau nei daug, tai išlindau paslidinėt. Per miškelį, per laukelį iki Žiežulio ežero. Žiedinis kelių kilometrų maršrutėlis. Pakeliui dar toks kelių trobų Girežerio kaimėkas yra. Tai iki jo kelias nuvažinėtas, idealus paviršius slidėm, o toliau jau klampus klampojimas per miškelį iki ežero. Atviroj vietoj sniego apie 40 cm, miške apie 30. Šlapią sniegą drėbė kiek daugiau nei 2 paras be jokios minutės pertraukėlės. Jei ne šlapią būtų drėbę, tai matyt, dvigubai daugiau jo būtų. Vaizdas miške kiek kitoks nei įprasta: prigriuvę nemažai medžių, prilūžę šakų, kadagiaii paskavojo po sniegu. Sniegas gan purus ir jo daug, tai jokio tolko, kad aš su tom slidėm, nes klampoju ir tiek. Klampoju sau ir galvoju, kad, gyvenimas tik dėl savęs – tai lyg 6, sunkiausios kategorijos slidžių žygis. Nors aplink lyg ir balta, gražu, daug sniegelio, bet realybė kitokia.
Taigi koks tas 6 kategorijos slidžių žygis? Tavo linijinis maršrutas – daug kilometrų. Tu su keliais žygeiviais klampoji nelabai žinomoj teritorijoj jau kelintą dieną. Ant pečių – ne 1 kg ir ne 10 kg svorio kuprinė. Jaučias nuovargis, šalta, trumpos dienos, spiginanti saulė, sniego – kiek tik akys užmato. Iki artimiausios civilizacijos – 180-200 km. Laukinių gyvūnų, plėšrūnų pėdsakai. Turit žemėlapį, bet nelabai suprantat kur esat ir kur eit toliau. Žvaigždės danguj nelabai ką sako. Bet reika eit, nes maisto atsargų – ne mėnesiui. Ne lengviausia situacija, ar ne? Ar ne panašiai ir gyvenime? Kokia mūsų navigacija? Matematikos ir fizikos formulės? Maironio eilėraščiai? Su tiek ir tokiom žiniom klampojam nuo vieno darbdavio durų iki kito, nuo vieno poliklinikos daktaro pas kitą. Po to klampojam per santykius šeimoj, darbe. Suspažįstam, baramės, skiriamės, vėl suspažįstam. Perkam mašiną, sudaužom, surūdyja, pavogia ar šiaip tiesiog nusibodo ir vėl perkam. Namas, sodas, kelionės, renginiai – niekur nespėjam! Ir atklampojam galiausiai iki 10 metų lauktos senatvės, nes jau nelabai turim sveikatos ir noro dirbt. Dar šiekt tiek ir tau jau neša žvakutes lapkričio 1-ajai. Ir sudainuota dainelė. Pasbaigė žygis kapeliu. Tai ar laimingi iškeliavom? Apie ką mąstėm? Gal tas mano žygis būtų buvęs kiek lengvesnis, jei būčiau turėjęs vedinių žinių? Gal tai būtų buvęs ne 6, o 2 kategorijos žygis? Ir nebūtų reikėję tiek šalt ir badaut.
Šiaip taip slystu jau nuo ežero mišku ir prisiartinu prie takelį skersai kertančio keliuko palei elektros liniją. Stovi 2 mašinos, vieną jau atkasinėja. Savaitgaliais ant šalia esančio plento stovi policija, tai tie pabandė kirst kampą mišku. Nukirto. Dabar pluša. Dar žiurau reklama ant durelių „Perkam mšką“. Va, galvoju, miškakirčiai karmą atidirbinėja. Sėkmės!