Sveiki,
Lietuvon brangion slenka šaltukas ir sniegelis, todėl buriamės kur šilčiau, jaukiau. Tuo tarpu mes šitą paskutinį lapkričio vakarą aptarsim gyvenimo šeimoje etapus. Vieni autoriai, kurie remias Vedom, tų etapų įvardija 7 ar 8, o vakarietiškos linijos atstovai jų turi tik 4. Tai gal trumpai pradėkim nuo tų 4 etapų. Šitie 4 etapai nesudaro pilno šeimos santykių evoliucijos vaizdo, bet vistiek nusako jų esmę.
Taigi, pirmas etapas – įsimylėjimas, antras – pripratimas, trečias – ginčai ir paskutinis, ketvirtas – meilė. Tiesą sakant, šiuo atveju praleistos dar kelios labai svarbios stadijos, kurias aptaria Vedos.
Pasižiūrėkim kokios yra 8 šeimos evoliucijos pakopos pagal Vedas.
1 – Įsimylėjimas.
2 – Pripratimas.
3 – Trūkumų pamatymas.
4 – Ginčai.
5 – Pareigų atlikimas.
6 – Pagarbos atsiradimas.
7 – Draugystė, meilė.
8 – Dvasinis ryšys.
Kur kas išsamesnis vaizdelis, sutiksit? Čia viskas daug nuosekliau, logiškiau, pagal evoliuciją. Taigi, pradėkim.
- Įsimylėjimas. Pradžiai trumpas anekdotas. Jei vyras moteriai atidaro mašinos dureles, tai reiškia vieną iš dviejų – nauja mašina arba nauja moteris 🙂 Tai pats saldžiausias etapas daugeliui. Kodėl? Nes jie kartu nenueina iki paskutinio etapo, nesukuria, neužmezga dvasinio ryšio. Kas įdomiausia, antras ir septintas santykių etapai apgaubti pirmojo ir paskutinio, kuriuose esam labai laimingi. Tik maža smulkmena. Pirmam etape ta laimė, neva jau meilė yra iliuzinė, nes vyrai mylim akim arba kitais žodžiais tarniant moters formą, o tos gi – ausim, nes jas traukia vyrų balsas. Vyras iliuzijoj, nes galvoja, kad moteris bus amžinai graži, o ji galvoja, kad vyrą pasidarys pagal savo dūdelę. Tai čia ir vieni, ir kiti vaikšto su rožiniais akiniais, skęsta euforijoj, viskas faina, meilė seilė, myliu noriu negaliu ir panašūs. Psichologai ir mokslininkai sutaria, kad šitam etape porelė praleidžia iki dvejų metų, nors yra nuomonių, kad toks laiko tarpas yra per ilgas, iliuzinis, pora neprogresuoja ir tai turėtų trukti iki pusės metų. Šiaip ar taip, yra dar vienas momentas. Skirtingus etapus parneriai gali išgyvent ne vienodą laiko tarpą. Žinoma, tai nereiška, kad mergina dar tik įsimylėjimo stadijoj, o jos draugas jau užmezgęs su ja dvasinį ryšį.
Priklausomai nuo partnerio vidinės brandos jis galėtų atitrūkti per vieną etapą. Anksčiau ar vėliau įsimylėjimas išsisklaido kaip dūmas ir ateinam iki pripratimo.
- Pripratimas prie partnerio. Kad ir koks skanus būtų šokoladas, kasdien jį valgydami greit priprasim prie jo skonio. Liaudy sakoma, kad vyras pripranta prie žmonos kada? Teisingai! Kai būdamas prie jos pradeda gadint orą. Žinomas jausmas, ar ne? Kaip kad ir naujas telefonas po kelių mėnesių jau kažkoks nelabai naujas. Pripratimui būdingas ir nuobodulys, nėra kibirkštėlės, kažko trūksta, neįdomu, pakvepia rutina. Bet iš kitos pusės, išsisklaidęs įsimylėjimo dūmas priartina prie realybės, šeimyninio gyvenimo, santykių tarp vyro ir moters suvokimo realybės. Pradeda lįst partnerio trūkumai.
- Partnerio trūkumų pamatymas. Vienas mano draugas sako, kad jo žmonai blogai, nes viskas gerai. Čia atsiskleidžia moters talentas. Ji ne tik moka iš nieko padaryt 3 dalykus: šukuoseną, sriubą ir skandalą, bet ir intriguot. Šitam etape pradedam matyt, tiksliau suvokt partnerio trūkumus. Nors jis rūkė ir išgerdavo stikliuką iki vestuvių, bet dabar kažkaip jau labiau pradeda erzint šitos ir dar kitos neregėtos, negirdėtos ydos. Trūkumų turi visi žmonės. Trūkumas – tai neatidirbta, nenušlifuota charakterio savybė, kuri erzina partnerį. Charakterio savybės trūkumas neerzintų, jei patys būtumėm švarūs, bet kadangi patys esam panašūs, mums tai sureazonuoja. Troleibuse piktas žmogus manęs neerzina, nes neturiu su juo santykių, arba kitaip sakant nieko iš jo nenoriu. Santykiai pagrįsti norais. Iš tikrųjų šita stadija būtų daug lengvesnė, jei ne moters paslaptingumas. Vyras daugiau mažiau būna pastovus iki santuokos ir po jos, bet moteris lapė snapė save pradžioj rodo tobulą, o po santuokos pradeda atsiskleist. Dar labiau viskas atsiskleidžia jai susilaukus vaikų. Tik tada ji yra tokia, kokia ji yra. Taigi, vyras iki vaikų pasiima neprasiskleidusį žiedą ir tik tapęs tėčiu pamato su kuo jis susituokė. Taigi, slenkam iki ginčų.
- Ginčai. Sveiki atvykę! Esam šeimos santykių evoliucijos pusiaukelėj. Kai kuriems, pasižiūrėjus statistiką gal net daugeliui šita santykių pakopa būna paskutinė. Ką reiškia paskutinė? Nes jie šitoj pakopoj arba išsiskiria, arba toliau sėkmingai gyvena kaip šuo su kate iki grabo lentos. Pastarieji turi daugiau baimės likt vieni, be turto ar dar ko nors, yra per daug prisirišę, per daug patogu, todėl pasilieka kartu. Drąsesni gi išeina ieškot laimės nesupratę, kad ir su nauju partneriu teks suvedinėt sąskaitas šitam etape. Ginčų priežastis – aš neleidžiu žmogui būt savim. Aš iš jo kažko noriu, kuriu į jį projekcijas, dedu viltis. Ginčų nebūtų arba jų būtų nedaug, jei abu suprastų lyčių psichologijos skirtumus, dirbtų su savim, eitų savęs tobulėjimo, dvasiniu keliu. Bet, kaip sakoma Vakaruose, per kančias į žvaigždes. Rytuose į žvaigždes keliaujama per dvasines žinias. Kam jau nusibodo ginčytis ir nori eit toliau, prisimena savo pareigas.
- Pareigų atlikimas. Kartais nutinka taip, kad jei pora dvasinga, ji santuoką pradeda nuo šito laiptelio. Jeigu jie gyveno šventykloj, ten jie susipažino, tarnavo, gavo žinių kas yra dievocentriškas gyvenimas ir nusprendė kurt šeimą. Jiems neteka meilės seilės, jie jau vienas kitą daugmaž žino, supranta ginčų šaknį ir kur tai veda, todėl jie susieina iš pareigos. Jis žino, kad turės išlaikyt šeimą materialiai, prisiimti daug pareigų, o ji bus atsakinga už šeimos išlaikymą, kad nieks šeimoj į visas neišsibėgiotų, taip pat padės vyrui. Pareiga yra tai, kai aš suvokiu savo atsakomybes kitų žmonių atžvilgiu. Pareigų atlikimas gimdo pagarbą.
- Pagarbos atsiradimas. Kievienas žmogus vertas, o ir pritraukia pagarbą, jei jis atlieka savo dharmą, pareigą. Dharma kuria darną. Net panašiai ir skamba šitie žodžiai. Visuomenėj ir šeimoj bardakas būna tada, kai kažkas neatlieka kažkokių pareigų. Pareigos labai aiškios: vaikai klauso tėvų ir jiems padeda, žmona seka vyru ir jam padeda, o vyras klauso savo dvasinio mokytojo ir jam padeda. Va tokia grandinėlė. Indijoj daug kur dar ir šiandien vaikai nubudę ne čiumpa telefoną, bet eina nusilenkt tėvams, jiems atiduoda pagarbą. Nu mūsuose tai panašėtų į šizofreniją, kažkokį pokštą. Po šito etapo pasikeliama jau gana aukštai, į draugystę, meilę.
- Draugystė, meilė. Galima būtų paklaust o tai kodėl tik dabar draugystė ir meilė? Tai negi ne pradžioj? Ne, ne pradžioj. Matėm kas vyksta pradžioj: iliuzija, pripratimas ir ginčai. Dabar jau gerai. Čainakija Panditas sakė, kad tvirčiausia sąjunga – tarp lygiaverčių partnerių. Taigi iki šito etapo prieina tokie žmonės, galbūt tęsia pažintį dar iš praeito gyvenimo arba tiesiog kantriai ir nuolankiai dirbo, bent jau vienas iš partnerių, o kitas sąmoningai ar ne, sekė paskui.
- Dvasinis ryšys. Tai reiškia, kad pora gyvena dievocentriškai. Jie dažnai lankos bažnyčioj, šventykloj, daug ir dažnai ten tarnauja, leidžias į piligrimines keliones, bent jau vienas iš jų gali būti vedamas dvasinio mokytojo. Šeimoj gali būti namų altorius.
Štai toks šeimyninis gyvenimas prasidedantis iliuzine meile ir ateinant iki dvasinės meilės. Šeimyninis gyvenimas – tai sutartis, kurios vykdytojai įsipareigoja tarnaut vienas kitam.Čia sėkmės pagrindas – ne tenkinimasis ir išnaudojimas partnerio, bet tarnystė jam.
Iki greito!