Šiandien, tokią šaltą dieną, draugas pranešė, kad prieš kelias dienas kūną paliko vienas žmogus. Šiek tiek pažinojau tą žmogų. Tai Povilas. Tai pirmasis iš mano pažįstamų rato, praktikavęs jogą, iškeliavęs žmogus. Susipažinom prieš kokius penkerius metus, vis užmatydavau jį vienam kitam bhakti jogų susibūrime. Vėliau susibendravom. Jis renginiuose mušdavo būgną, arba mridangą. Išvaizda priminė Lotynų Amerikos regio mėgėją, nes nešiojo ilgus dredus ir ilgą spalvotą kepurę. Daug šypsojosi, buvo linksmas. Pasakojo apie savo keliones, kaip gyveno vienoj šventykloj Šveicarijoj. Dalinos realizacija, kad jam kelionės nepadeda ieškot savęs ir Dievo, todėl reikia tiesiog užsiimt dvasine praktika, tarnyste.
Kartą jį sutikau šventykloj. Jis jau neturėjo tų dredų, atrodė privargęs. Pasidalino skaudžia patirtimi. Sakė, kad jį operavo, nuėmė dalį kaukolės skalpo ir kažką išėmė. Atvirai nepasakė, kad tai galvos smegenų navikas, matyt, tiek ir pats žinojo, neaišku. Sakė, kad jam prieš tai dažnai skaudėdavo galvą, bet viskas baigėsi tuo, kad nusivertė kartą nuo kopėčių ir atsidūrė ligoninėj. Įtarė, kad kažkas negerai. Tyrimų rezultatai buvo sunkūs. Liga. Jaunas vaikinas ir tokia sunki liga. Pasidžiaugė sėkmingai atlikta sudėtinga operacija. Dar minėjo, kad medikai nesutaria dėl chemoterapijos, reikia jos ar ne. Tai galėjo būt ir taip, kad viską pabaigė arba chemoterapija, arba jos nedarymas ir dėl to atsiradęs ligos paūmėjimas.
Man pačiam keista, kad taip liūdi širdis dėl žmogaus, su kuriuo tiek nedaug bendravau ir nedaug pažinojau. Bet ką žinau, kad jis buvo draugiškas ir šiltas keliautojas, ieškotojas. Ir iškart dingtelėjo kelios mintys. Pirmoji – kad jaučiuos tarsi jo bendražygis, mes lipam į aukštą kalną, ir vieno iš mūsų jau nebėra. Jis nėjo šalia manęs, ir negalėjau jo išgelbėt, nes jis šitoj ekspedicijoj buvo kiek toliau nuo manęs, nors mes ir bendravom. Šitoj ekspedicijoj yra ir daugiau alpinistų, ir einam kartais būriu, kartais, kai labiau pavojinga, daugiau sniego ar ledo, vorele. Ir dabar jaučiu įkvėpimą nesustot, nesižvalgyt, netrypčiot vietoj, nestenėt ir neverkšlent, nes tam nėra laiko, ir jei sustosiu, tiesiog sušąlsiu. Reikia eit. Šitas kelias ilgas, jis vadinas dvasinis gyvenimas. Ne visi šitam gyvenime pasieksim viršūnę, bet taip jau yra. Žinios ir tikėjimas mums suteikia jėgų, nes priešingu atveju lieka mus stabdanti baimė.
Povilo nėra, bet jis buvo ir ėjo kartu šypsodamasis. Ir nėra ką kaltint dėl jo trumpo gyvenimo, nes nežinom priežasčių ir pasekmių, nematom realybės, esmės. Kartais gaudami prarandam, o praradę gaunam. Šįkart gaunu jėgų toliau ieškot Dievo ir atsiduot Jam, negaišt laiko, nes jis trumpas, nepakeičiamas, nenuperkamas, todėl yra neįkainojamas. Kitas galiu būt aš, ir galiu būt jau rytoj. Ne mirt bijau, nors gal tik dabar taip atrodo, nes namą ir dviračius su rūbais reiks palikt, bet mirties nežinojime, vienatvėj, be Dievo. Amerikiečiai sako, kad laikas – pinigai, bet iš tikrųjų laikas yra šansas savivokai ir pažinčiai su Dievu.