Šiandien, tokią šaltą dieną, draugas pranešė, kad prieš kelias dienas kūną paliko vienas žmogus. Šiek tiek pažinojau tą žmogų. Tai Povilas. Tai pirmasis iš mano pažįstamų rato praktikavęs jogą iškeliavęs žmogus. Susipažinom prieš kokius penkerius metus, vis užmatydavau jį vienam kitam bhakti jogų susibūrime. Vėliau susibendravom. Jis renginiuose mušdavo būgną, arba mridangą. Išvaizda priminė Lotynų Amerikos regio mėgėją, nes nešiojo ilgus dredus ir ilgą spalvotą kepurę. Daug šypsojos, buvo linksmas. Pasakojo apie savo keliones, kaip gyveno vienoj šventykloj Šveicarijoj. Dalinos realizacija, kad jam kelionės nepadeda ieškot savęs ir Dievo, todėl reikia tiesiog užsiimt dvasine praktika, tarnyste.
Kartą jį sutikau šventykloj. Jis jau neturėjo tų dredų, atrodė privargęs. Pasidalino skaudžia patirtim. Sakė, kad jį operavo, nuėmė dalį kaukolės skalpo ir kažką išėmė. Atvirai nepasakė, kad tai galvos navikas, matyt, tiek ir pats žinojo, neaišku. Sakė, kad jam prieš tai dažnai skaudėdavo galvą, bet viskas baigės tuo, kad nusivertė jis kartą nuo kopėčių ir atsidūrė ligoninėj. Įtarė, kad kažkas negerai. Tyrimų rezultatai buvo sunkūs. Liga. Toks jaunas vaikinas ir tokia sunki liga. Pasidžiaugė sėkmingai atlikta sudėtinga operacija. Dar minėjo, kad medikai nesutaria dėl chemoterapijos, reikia jos ar ne. Tai galėjo būt ir taip, kad viską pabaigė arba chemoterapija, arba jos nedarymas ir dėl to atsiradęs ligos paūmėjimas.
Man pačiam keista, kad taip liūdi širdis dėl žmogaus, su kuriuo nedaug bendravau ir nedaug pažinojau. Bet ką žinau, kad jis buvo draugiškas ir šiltas keliautojas, ieškotojas. Ir iškart dingtelėjo kelios mintys. Pirmoji ta, kad jaučiuos tarsi jo bendražygeivis, mes lipam į aukštą kalną ir vieno iš mūsų nebėra. Jis nėjo šalia manęs ir negalėjau jo išgelbėt, nes jis šitoj ekspedicijoj buvo toliau nuo manęs, nors mes ir bendravom. Šitoj ekspedicijoj yra ir daugiau alpinistų ir einam kartais būriu, kartais, kai labiau pavojinga, daugiau sniego ar ledo, vorele. Ir dabar jaučiu įkvėpimą nesustot, nesižvalgyt, netrypčiot vietoj, nestenėt ir neverkšlent, nes tam nėra laiko ir jei sustosiu, tiesiog sušąlsiu. Reikia eit. Šitas kelias ilgas, jis vadinas dvasinis gyvenimas. Ne visi šitam gyvenime pasieksim viršūnę, bet taip jau yra. Nežinomybė mums suteikia jėgų, nes kažin, ar eitumėm toliau sužinoję šito kūno baigties laiką, vietą ir formą. Povilo nėra, bet jis buvo ir ėjo kartu šypsodamasis. Ir nėra ką kaltint dėl jo trumpo gyvenimo, nes nežinom priežasčių ir pasekmių, nematom realybės, esmės. Kartais gaudami prarandam, o praradę gaunam. Šįkart gaunu jėgų toliau ieškot Dievo ir atsiduot Jam, negaišt laiko, nes jis trumpas, nepakeičiamas, nenuperkamas, todėl yra neįkainojamas. Kitas galiu būt aš ir galiu būt jau rytoj. Ne mirt bijau, nors gal tik dabar taip atrodo, nes namą ir dviračius su rūbais reiks palikt, bet mirt nežinojime, vienatvėj, be Dievo. Amerikiečiai sako, kad laikas – pinigai, bet iš tikrųjų laikas yra šansas savivokai ir pažinčiai su Dievu.