Slampinėju čia prieš savaitę ar dvi krautuvėn ir akis užkliuvo už tualetinio popieriaus, tiksliau užrašas ant jo. Panašu į nelabai juokingą juokelį, kai visi lieka rimtais veidais. Kažkaip toptelėjo mintis apie tą instrukciją. Juk būna, perkam mažmožį, išpakuojam ir randam instrukciją. Kartais ji būna labai paprasta, o kartais – labai sudėtinga. Ieškom papildomos informacijos, verčiam iš paukščių į žmonių kalbą, ieškom pagalbos kas ją išaiškintų. Iš esmės daiktai yra primityvūs, kartais sudėtingai primityvūs, bet ir jiems sukuriamos instrukcijos. Kartą Danijoj pirkom spintą iš Ikėjos. Šimtai dalių ten, šimtai! Užtruktum ištisas valandas, dienas atsirinkdamas kas kur. Bet buvo instrukcija.
O kaip su gyvenimu? Kokia jo instrukcija. „Kiekvienas gali būti kapitonas, kol jūra rami“. Bet jūra ne visada rami, ar ne? Būna gi vėjų, audrų. Ir kur tada šturvaluojam? Kur vairuot, kai aplink tik purslai, o naudotis kompasu nieks nemokė? „Joks vėjas nepadės, jei nežinai, kur uostas“, – sakė Mišelis de Montenis. Situacijos, mūsų likimas, gyvenimas kartais ar dažniau parodo, ką ir kiek žinom. Kartais būnam kaip sokratai, kurie „Žinom, kad nieko nežinom“. Žinoti, kad nieko nežinai visai neblogai. Tai gali būti pirmasis žingsnis į tikrąjį žinojimą. Gimstam iš nežinojimo, neišmanymo, kartais jame ir mirštam. Ką mes mokam gimę? Nieko! Kartais ir mirštam su atimtu protu vėl nieko nemokėdami, nes užmiršom ar praradom vienokį ar kitokį gebėjimą.
Pirmiausia mus instruktuoja artimieji, vėliau auklėtojai, mokytojai, dėstytojai, koučeriai, guru, konsultantai, specialistai, patarėjai. Tiek daug mokytojų! Tiek daug instrukcijų! Bet ar aš laimingas? Ar man sekas šeimoj, darbe? Ar nesergu? Sakoma, šitam pasauly laimingi gali būti tik kvailiai ir save suvokusios sielos. Vienas atsidavęs rašė baigiamąjį darbą ir tiesiog gatvėj klausinėjo žmonių koks jų gyvenimo tikslas. Tai dažniausiai nieks nieko nepasakydavo arba šiaip kažką nekonkretaus pasakydavo. Tai kaip neturint tikslo galima būt laimingam? Kaip dirbt be išsilavinimo, be pamokymų? Kaip plaukt, jei plaukt nemoku? Tai kur aš esu? Kokia mano padėtis? Kas aš? Į visus šitus klausimus atsako gyvenimo instrukcija – Vedos. Ant leidžiamo „Vedų“ žurnalo taip ir užrašyta – gyvenimo instrukcija. Vedos verčiasi „žinios“. Ne per žydrajį ekraną ar radijo tašką transliuojamos. Čia tėra informacija. Vienoj radijo stoty „žinias“ taip ir įvardindavo „200 sekundžių informacijos“.
Geriausiu atveju nugyvensim 100 metų. Geriausiu! Atimam kūdikystę, vaikystę, ligas, miegą, buitį, dalį, o gal ir visą senatvę. Tai kas lieka? Kiek mums laiko lieka susivokti, gaut tikras žinias? Didelis ir senas rakandas gali būt vertingas vien tik dėl mažo aukso pakalimo ant jo. Maistas vertas tik tiek, kiek energijos iš jo gaunam. Kas naudos iš pilnos medaus statinės, jei ji sugadinta šaukštu deguto? Vedos – gyvenimo instrukcija. Dharma, artha, kama, mokša – 4 religijos tikslai, t. y. pareigos, veikla, juslinis pasitenkinimas ir išsivadavimas. Varnašrama, arba socialinė sistema pagal žmogaus prigimtį ir gyvenimo etapus. Bhakti joga – nesavanaudiška atsidavimo tarnystė Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Šri Krišnai. Štai ant ko laikosi Vedų mokymas, instrukcija. Yra, Šrila Prabhupada sakė, vienas paprastas metodas naudotis šita instrukcija. Jis sakė, kad dirbkim ką dirbę, gyvenkim kur gyvenę, nepalikim, žmonos, vyrų, o, vyrai, – žmonų, nepradėkim badaut, vaikščiot ant galvos, medituot ir atsijungt nuo aplinkos. Tiesiog prie savo gyvenimo pridėkim Krišną. Tik tiek. Diena iš dienos, mėnesis po mėnesio, metai po metų pradėsim matyt, girdėt, jaust ir suprast save. Ateis atsakymai kodėl kenčiu, kodėl aš vienas, kodėl aš čia, ką veikiu, kur einu. Žinios, gyvenimo instrukcija niekada nesikeičia, nes niekad nesikeičia ir mūsų pamokos. Pagrindinė pamoka – santykiai, kurie yra gyvenimo pagrindas. Tai sėkmės, laimės, gyvenimo tikslo, prasmės pagrindas.