Neseniai nutiko įdomus dalykus, parodantis kokią didelę įtaką mums daro jau susiformavęs įprotis. Jau keletą savaičių čia pas mus su močiute vieši pusbrolis. Tai kad jam būtų lengviau judėt su vežimėliu, virtuvėj lovą pristūmiau prie pat kampo. Bet čia stovėjo dujų balionas, tai jį teko pavilkt prie lango, tai jis dabar ir yra tarp to lango ir stalo. Kiekvieną kartą, kai tik pasinaudoju dujine virykle, balioną iškart užsuku. Maža ką. Tai iškart po to nutiko taip, kad eidavau vis atsukt ir užsukt to baliono į seną vietą, ten kampe. Praeinu balioną ir jau keliu ranką jį užsukt, o baliono nėra ir žiūriu, kad jį kažkaip keistai jau esu praėjęs. Kartą net lyg ir norėjau patraukt balioną šonan, kad prieičiau prie baliono. Ir taip kelias dienas. Dar prisiminiau kaip vaikystėj su draugu vaikštinėjom eilinį sykį palei gelžkelį mūsų „kaime“ Švenčionėliuos ir panorom prisėst ant bėgių. Tas pirmas atsisėdo. Aš jau ruošiuos irgi sėst ir tam sakau: „Tai gal slinksies, ne ant bėgių sėdi“. Tas ir pasislinko. Vėlgi įprotis.
Įprotis gerai, jei jis padeda, bet blogai, jei priešingai. Kai kurie žmonės rūko, geria, nesveikai maitinasi tik dėl įpročio. Nes juk patogu negalvot, plaukt pasroviui, užsiliūliuot, užsimiršt. Bet tokie įpročiai mums neleidžia eit toliau, viršun, tobulėt. Įpročiai turėtų būt mūsų tarnai, o ne šeimininkai. Tai labai akivaizdu ir dvasinėj praktikoj. Juk gerai anksti keltis, nes jau turim tokį įprotį, valyt dantis, praustis, dažnai keist rūbus, medituot. Pats svarbiausias įprotis – nuolatinė mantra, malda, meditacija ar kaip bepavadinsi. Reiktų išsiugdyt įprotį daug ir dažnai medituot, o po to jau žiūrėt ir kokybę.