Archimandritas Pavelas Gruzdevas buvo vienas žymiausių Rusijos ortodoksų bažnyčios vyresniųjų. Pagal jo pamokymą ir susuktas šitas pasakojimas.
Dvasiškasis tėvelis ragino žmones melstis. Sakė, kad „Geriau kartą persižegnot teisingai, nei šimtą kartų rankomis mojuoti“. Tai jau batiuška moko ir savo seminaristus pagal Gruzdevo pamokymus – sako nereikia teist kas rečiau ar dažniau meldžias, kas daugiau mintinai maldų moka. Galima viena trumpa savo žodžiais sukurpta malda Dievui labiau patikt nei ilgiausiai bet kaip sukalbėtom. Toliau pradeda perpasakot vieną Gruzdevo pasakotą istoriją, kai jis pats plaukė per upes ir ežerus su Dievo Motinos ikona. Plaukė jie laiveliu su pririšta valtim iš paskos. Staiga vienas jūreivis pranešė, kad gimdo mechaniko žmona. Ir plaukė jie kaip tik pro salą. Laivo kapitonas informavo vyriausiąjį laive esantį dvasininką, kad toj saloj neva 3 šventieji gyvena. Ne vienuoliai jie, žvejai, bet stebukladariai. Vyresnysis skeptiškas, sako jau prisižiūrėjęs vadinamų stebukladarių. Sako, net vienuolynuose šventų nerasi, o čia man apie žvejus pasakojat. Bet, matyt, dėtis nelabai buvo kur, tai susėdę valtin nuplaukė krantan jų ieškot. Ta trijulė jau pamatė, kad pas juos kažkas plaukia, tai iškart pradėjo žuvį kept, laukia svečių. Apiplyšę visi, su vyžom – asketai. Tai jau ir klausia vyresnysis trijulės kur čia saloj 3 šventieji gyvena. Tie sako, nieko nežino ir jų nematė. Papasakojo jie savo istoriją, kad saloj atsirado per audrą žvejojant sudužus jų valčiai gal prieš 20 ar 30 metų. Toliau klausia ar jie meldžias. Sako: „Kokie mes maldininkai, mokėmės abėcėlės, bet ir jos neišmokom“. Jie tik žino, kad danguj yra šventoji trejybė. Sako, va ir mes trise, o maldų jokių nemokam. Po to rėžia, kad patys sugalvojo maldą. Batiuška jau lyg ir nepatenkintas klausia: „Patys?“ „Trise Jūs, trise mes, Viešpatie pasigailėk“, – išpila vienas iš jų ir visi trys nusilenkia iki pat žemės. Batiuška sako, kad čia neteisinga ir reikia melstis „Tėve mūsų“. Nu ir pradėjo nepriekaištingai giedot jis ir jo studentai „Tėve mūsų“. Tai paprašė trijulė tos maldos išmokint mintinai, nes rašto tai nemoka. Keistuoliais juos palaikė ir išplaukė atgal laivelin.
Stovi batiuška deny ir pradeda žegnotis. Kamera nukrypsta vandenin, tolumon ir rodo vandens paviršium bėgančią tą pačią trijulę. Ir rėkia jie: „Tėve, tėve, maldą užmiršom. Kas ten po teesie tavo šventas vardas?“ Batiuška sako, kad jis jau 50 metų vienuolis, laimina kitus žmones, bet bėgt vandens paviršium negali, o ta trijulė tik tą trumpą maldelę moka. „Bet jūsų tyros širdys, – sako batiuška, – ir melskitės kaip meldžiatės“.
Vienuolyno vyresnysis toliau skaito studentam Gruzdevo pamokymą, kad „Maldos galia ne žodžių daugybėje, o nuoširdume. Kur paprasta, angelų šimtai, o kur gudru, nė vieno angelo“.
Ta trijulė faktas, kad per savo askezes įgijo mistinių galių. Tokių jogų yra Indijoj. Kai didis jogas Šrila Prabhupada atsivežė savo mokinius į Indiją ir jie dalyvavo vienam renginy, jis juos perspėjo, kad čia yra daug iš Himalajų nusileidusių didelę galią turinčių jogų, kurie, jei juos įžeisit, gali jus prakeikt ar panašiai. Po to parodė mokiniams vieną jogą ir pasakė, kad jam jau keli šimtai metų.
Štai toks trumpas didaktinis filmukas. Ne pagal rūbą reikia sutikt ir ne pagal protą – išlydėt. Batiuška turėjo ne tik išankstinį nusistatymą, kad šventųjų nebelikę, bet ir juos pamatęs nepažino jų. Indijoj kai kurie aukštą sąmonės lygį pasiekę jogai gyvena ne kūno koncepcijoj: nesiskuta, nesikerpa, nesiprausia. Iš tikro šitam pasauly ne taip lengva pamatyt esmę, atpažint, suprast, susivokt.
Šrila Prabhupada dažnai sakydavo: „Paprastas gyvenimas, išaukštintas mąstymas“. Ar panašiai gyvenam? Paprastas gyvenimas – tai kai valgau, kad gyvenčiau, o ne gyvenu, kad valgyčiau. Tai kai imu tiek, kiek man reikia, kiek man duodama, o ne kiek noriu, svajoju ir prisiplanuoju.
Ištisas litanijas galim skaityt ar mintinai rėžt, bet jei protas jau planuoja pirkinius, sąskaitas ir ataskaitas, o širdis šaltai miega, neprisiskambinsim Dievui. Kartą į Prabhupados kambarį atėjo mokinys ir pasakė, kad vienas jo mokinys yra pirmasis, mokantis mintinai visas 700 šlokų (posmų) svamio pakomentuoto „Bhagavad-gitos” šventraščio. Tai paliepė mokiniui pasirūpint, kad tas mintinai mokėtojas gautų kokią paprastą tarnystę virtuvėj ar dar kur. Prabhupada to nesureikšmino, nes žinojo, kad dažnai su žiniomis išsipučia mūsų ego. Kitą gi kartą grįžo iš pamokslavimo turo vienas jo mokinys, užėjo Prabhupados kambarin, iškart padvelkė dideliu ego, todėl Prabhupada nekreipė į jį jokio dėmesio, o žiūrėjo kaip viena jo mokinė ar tik sekėja laisto gėles kambary. Bet ji tai darė labai nuoširdžiai, su meile ir tuo nesididžiavo.
Bhakti jogos, vaišnavizmo (Višnu garbinimo) tradicijoj labai daug maldų: ilgų, trumpų, lengvesnių, sudėtingų. Klausimas, ar sukartot maldą, kurios nelabai supranti, neišjauti nuotaikos. Sava malda yra gerai tuo atveju, jei ji ateina iš širdies, tuomet ji šilta, su meile. Malda mes dėkojam, prašom ir šlovinam. Kokia Šrilos Prabhupados nuomonė? Taigi „Šrimad Bhagavatam” šventraščio 4 giesmės 30 skyriaus (Pracetų žygiai) 3 teksto komentaro pradžia: „Į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį galima kreiptis ir savo sukurta malda, tačiau kartojant tokių didžių bhaktų, kaip Viešpats Šiva ir Viešpats Brahma, sudėtas maldas, t.y. einant iškilių asmenybių pėdomis, lengviau pelnyti Aukščiausiojo Dievo Asmens prielankumą. <…> Tai paprasčiausias būdas pelnyti Aukščiausiojo Dievo Asmens prielankumą. Tyras bhaktas (atsidavęs) niekada nesikreips tiesiai į Viešpatį. Garbinant Viešpatį svarbiausia kreiptis į Jį per mokinių seką, kitaip sakant, per Jo bhaktus“. Štai dėl ko verta kalbėt ne savo maldas – nes tai palankiau. Aišku, juk jei kreipiamės į merą, tai jam tiesiogiai gi nepasiskambinsim. Pirmiausia atsitrenksim į jo sekretorės duris. Kiekviena tradicija turi savo šventuosius, todėl tikintieji prašo jų pagalbos, užtarimo. Labai palanku kartot maldą šventojo, kurio gyvenimas, darbai mus įkvepia. Iš kitos pusės Prabhupada patarė kartot didžių vaišnavų maldas, kad nekartotumėm savų, kad ir nuoširdžių, bet su intensija prašant laikinų, materialių dalykų. To paties skyriaus 2 teksto komentare Prabhupada rašo, kad „Paprasti žmonės garbina Viešpatį Girišą (Šivą) siekdami materialios malonės“. Tyras vaišnavas sau nieko neprašo, nes jam nieko nereikia, išskyrus tarnystės.
Ieškokim širdį atliepiančių šventųjų maldų nepamirštant vis dėlto ir savaip sukurtų trumpai. Bhakti jogos tradicijoj svarbiausia yra Harė Krišna maha (didžioji) mantra. Ji laikoma maha mantra, nes turi didžiausią poveikį šiame Kali amžiuj. Tai prašymas leist būti užimtam tarnyste Viešpačiui. Ne leist išsivaduot, gaut žinojimą, įgyt mistinių galių ar dar ko, bet tarnaut. Tai svarbiausias mums dalykas.
Filmo nuoroda https://www.youtube.com/watch?v=i8_cZfDx4Bs