Turiu šiek tiek vedinių knygų, knygyno reikalai vis dar tvarkomi, tai, galvoju, nupėdinsiu vietinin turgelin jų paplatint. Iš vakaro susimečiau jas čiumadanan, šeštadienį anksčiau atsikėliau, susruošiau ir dar prieš 8 val. išėjau. Nu tai pėdinu sau, aplink tylu, tai lagamino tempimas smagiai girdis visoj gatvėj 🙂 Pusiaukelėj žiūriu gi kaimynė link manęs eina. „Kur čia eini?“, – klausia. „Turgun“, – sakau. „Su čiumadanu?“ „Su, nes knygas velku turgun“. „Kokias?“ „Filosofija, religija“. „Aišku“. Nuleido galvą ir nuėjo sau aiškiai pagalvojus, kad neišsimiegojau aš gal ar ką 🙂
Tai ieškau kur čia įsikurt, pilna prekeivių, jau ir pirkėjų prislinko. Nueinu atokiau, kampan. Pasikloju ant žemės plėvelę, tada paklotę ir sudėlioju knygas. Dalį knygų išdėlioju atidarytam čiumodane. Ir neilgai trukus atstryksi kas? Teisingai! Mokesčių rinkėjas! Klausiu kiek kainuoja vieta, o tas sako: „Tai nieko, nes mažai vietos užimi ir šiaip čia su keliom knygom stovi ir tiek.“ Tai, galvoju, čia taip ir bus jau, matyt – tai šalta, tai karšta, nes čia, rodos, kaimynė neaišku kuo mane palaikė, nu lygtais ir nepatogumas, kai kitas galvoja esi iš keistuolių teatro, kai tas teatras jau išvažiavęs, o tu nežinia ko pasilikai, o iš kitos pusės tas mokestininkas, kuris neėmė mokesčio, nors tikrai galėjo.
Žmonių pilna, saulėtas oras, viskas puikiausiai. Kolkas knygų interesantų minimaliai, pats nieko nesiūlau, kas prieina, tas nueina. „Kaimynas“ priėjo, pažiūrėjo ir pasakė, kad čia rimtos knygos ir su jom gal geriau būtų kokian Vylniun važiuot ar panašiai. Po to ateina, žiūriu, ansamblio, kuriam neilgai buvau, narė. Rimtai klausia: „Kokia čia sekta?“ Sakau: „Tokia, kur žudo žmones, po to suvalgo“. „Eik jau“, – sako ir nueina su šypsena. Po to klasiokas priėjo pasiūlęs „mest man šitą amatą“. Galvoju mesiu, jei tik ką geriau rasiu. Dar atėjo neblaivus žmogelis, pasiėmė pavartyt žurnalą. Jis tą dieną buvo vienintelis apskritai į rankas paėmęs knygą. Kitas priėjęs pasakė, kad čia kažkas rimto ir paklausė apie ką čia šitos knygos. Tai tiek va interesantų pirmos dienos.
Buvo įdomu stebėt žmones. Tas „kaimynas“ pardavinėjo senas šmutkes, tarp kurių ir lėkštutės kažkokios išpieštos buvo. Kai kurie klausdavo jų kainų, tai jiems sakydavo, kad jos brangios, nes vienos kaina – 2 eu. Nu jo, galvoju. Tikrai brangi 🙂 Matyt, pats supranta, kad 1 ct jos vertė 🙂 po kiek laiko užėjo stiprus vėjo gūsis, tai nuvertė tam kaimynui spintą, kuri nuvirto ant virtuvinio kampo, tai abu sulaužė. Dar ir laikrodį sukūlė, kuris tik ką prieš minutę skambino. Va, galvoju, materijos vertė, papučia vėjelis ir jau mesk šiukšlynėlin savo spintas ir laikrodžius.
Kiti „kaimynai“ pardavinėjo irgi senas iš užsienio šiukšlynų sutemptas manatkes, tarp kurių buvo lovos čiužinių. Tai varėniškiams normalu pasirodė pirkt tuos buvusius baltos, dabar jau nuo purvo patapusius pilkos spalvos čiužinius. Kas ir kiek metų ten vartės, tai turbūt pritrūks pirštų suskaičiuot. Nieko stebėtino, kad būdamas turguj Sokratas džiaugės, kad ten pilna daiktų, kurių jam nereikia. Ten viskas trinta nutrinta, murzinta numurzinta. Per 4 valandas tik keli žmonės paklausė kokios čia knygos. Kiti į jas žiūrėdami iš tolo aplenkdavo, lyg velnią apeitų. Dar kiti išvis jų „nematė“.
Tai tokia va pradžia. Iš šono pamačiau ko žmonės ieško, kas jiems įdomu ir kad čia bus reikalų bent knygą per tą laiką išplatint. Bet net ir ta viena knyga gal pakeis tą materija susitepusį žmogų, jo sąmonę. Ir čia labai panaši situacija iš vienos istorijos, papasakotos Dhirašantos maharadžo knygoje „Įkvepiančios istorijos“. Ji vadinas „Pamėgink ką nors pakeisti“.
Kartą vienas žmogus pamatė kitą, mėtantį jūros žvaigždes vandenin. Tas paklausė kokia čia prasmė viso to. Tas sako, kad tuoj atslūgs potvynis ir tos žvaigždės žus. Tas sako, kad ta vandenyno pakrantė tęsiasi mylias, kokia prasmė kelias žvaigždes numest atgal vandenin. Anas atsakė, kad metamai į vandenyną žvaigždei jo pastangos šį tą reiškia. Tai taip ir čia su šitom knygom. Čia nebus eilių. Prabhupada sakė, kad juvelyrikos parduotuvėj jų niekad nebūna. Tiesiog žmonėms reikia suteikt galimybę sutikti tas knygas, pamatyt jas, pavartyt. O tokių atsiras. Jų nebus daug, bet jie pasikeis, jie pataps vegetarais, pradės domėtis esminais dalykais, o ne išpaišytom lėkštutėm, murzinais čiužiniais ir nuspradytais batais. Greit turbūt pradės prekiaut dėvėtom kojinėm ir trusikais ir bus kas juos pirks.
Kita diena buvo ne mažiau įdomesnė. Buvo apniukęs ir vėsus verbų sekmadienis. Turgus pustuštis, triskart mažiau žmonių. Priėjau prie vienos prekybininkės su savo transcendentiniu čiumadanu, tai ta iškart pasiūlė savo stalą susidėliot knygas, nes kam ten dėliot jas ant žemės, nei patogu, nei kažką atrodo. Tai pusė stalo užpildžiau knygom. Ta moteris prekiauja rūbais ir plastikiniais niekučiais. Tai mane paguodė, kad kai ji pradėjusi prekiaut lietuviškais rūbais, dvejus metus žmonės nepirko jos tų rūbų, bet dabar jau ima. Sako, kad žmonėms tiesiog reikia įprast matyt siūlomas prekes. Tai įdomiausia, kad turgus buvo pustuštis, prie knygų priėjo nemažai žmonių. Vienas užklausė vokiečių žodyno 🙂 joooo, galvoju 🙂 Tai jie paimdavo tas knygas, pasivartydavo. Nieko nepasakojau, tiesiog žiūrėjau kas ką darys. Vėliau priėjo dvi panos ir vartė maisto gamybos knygas. Pasakiau, kad jos turėtų mokėt skaniai gamint. Tai pasiėmė vieną knygą apie prieskonius 🙂
Summa summarum jei nebūčiau prisiklausęs knygų platinimo, o ir apskritai pamokslavimo istorijų, tai jau pirmą dieną grįžęs namo gali užsidaryt ir toliau skaityt. Bet čia situacija daugmaž aiški. Reiks ir laiko, ir pastangų žmonėms pirmiausia „pamatyt“ vedines knygas, po to jas pavartyt ir galiausiai pradėt skaityt.